tobiuk, kodėl tavęs netekau?

Tu buvai toks gražus, veržlus, viskuo besidomintis visur mane lydintis šunelis. Tau buvo tik metai su puse... Vis dar negaliu susitaikyti, kad išėjus ryte į lauką, manęs niekas nepasitinka... Jau keturios dienos, kai tavęs nebeturiu... Kiekvieną dieną lyg pabudusi iš blogo sapno, bėgu į lauką, tikiuosi, kad pasitiksi manę savo per purios uodegos mostu... Bet nusivylusi pamatau tik tavo tuščią guolį... neseniai rašiau apie tave eilėraštį. Rašiau, kaip aš tave myliu, rašiau, koks tu man brangus, bet tavęs aš jau nebeturiu... Labai tavęs pasiilgau, tikiuosi, kad skausmas su laiku mažės ;[.
Mano visų mylimas tobiukas prieš keturias dienas puolė po mašinos ratais ir iškeliavo ten, iš kur niekas nesugrįžta... Tačiau žinau, kad jis dabar siaučia šunų rojuje su savo mama ir geriausiu draugu pupuku ;]... Labai norėčiau, kad jis sugrįžtu... Manę truputėlį džiugina mintis, kad jis stebi, lydi mane kiekviename žingsnyje ir yra dar geresnėje vietoje - mano širdyje...