Nuotykiai

Ačiū už pirmuosius temos nuotykius, o dabar aš .

Vasarą su mama, sesę ir Iksiuku išvažiavom į Klaipėdą pailsėti. Persikėlėm keltu ir pušynėliu ėjome link jūros kartu vesdamosios Iksą. Atėjome iki kopų.... O varge, visur raudonai nubraukti šunys! Tai ką dabar daryti? Gerai, kad turėjome didelę rankinę į kurią buvom susidėjusios rankšluoščius, tai juos išėmėme ir įdėjome vargšą šunį į rankinę. Vargšiukas turėjo tūnoti tašėje. Paskui pamatėme palaidą jorkšyriuką, tai ir Iksą paleidom. Koks jis buvo laimingas!
Šokinėjo per bangas ir linksmai praleidome laiką.

Na, turbūt patys įsimintiniausi yra du. Pirmas: buvome Šventojoje (miestas prie jūros) ir lauke vedžiojo jorkiuką. Uosis su juo pabendravo. Kai pabendravo, moteris su jorkiuku nuėjo. Aš Uosį laikiau rankose, bet kai moteris nuėjo tolyn, aš Uosį paleidau. Ir kaip manote, kur jis pradėjo bėgti? Ogi ten, kur nuėjo moteris! Aš jį pradėjau vytis šaukdama. Bet nieko jis nepaisė, bėgo tolyn. Galų galiausiai aš pargriuvau šaukdama Uosį ir jis sustojo. Taigi, Uosio bėgimas pasibaigė "kalėjimu" budoje Atrodo nėra taip baisiai jau blogai, bet jis gali pasiklysti ir mūsų neberasti, o buvo be pakabuko, kur būtų parašytas jo vardas, gyvenamoji vieta bei telefono numeris. O juk tarp daugybės nemelių nebūtų lengva surasti mažą šunelį... Antras nuotykis toks: važiavome mašina pas močiutes ir senelius. Uosį supykino. Jis išvėmė, bet pradėjo dūsti. Mes sustojome. Buvome išsigandę. Kas bus, jeigu jis daugiau nebeįkvėps oro? Laimei tai praėjo. Sverbu baigėsi viskas gerai, nes galėjome prarasti Uosį... Štai tokie įsimintiniausi nuotykiai