Bone
Mice
|
Seterių
narių: 185 prezidentas: Cassiopea
Anglų, airių, škotų ir airių raudadėmių seterių mylėtojų klubas
|
Alergija
Alergija (gr. allos – kitas + ergeia – veikimas ) – tai organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į pakartotinai patekusią medžiagą ar medžiagų grupes. Šios medžiagos vadinamos alergenais. Jautriame organizme alergenai sąveikauja su antikūnais ir įtakoja išsiskyrimą histamino (neurotransmiterio, dalyvaujančio alerginėse reakcijose) bei kitų cheminių medžiagų, kurios sąlygoja įvairių simptomų pasireiškimą, tokiu būdu sukurdamos grandininį ataką, žinomą alerginio atsako pavadinimu.
Alergijas galima klasifikuoti į sezonines ir nuolatines:
Sezoninės alergijos pasitaiko tam tikru metų laiku. Jas sukelia mikroskopinių dalelių, esančių ore, bei įvairių augalų išskiriamų žiedadulkių įkvėpimas. Tai gali sąlygoti ilgalaikį alerginį atsaką.
Nuolatinės alergijos gali pasireikšti ištisus metus. Jas sukelia pelėsiai, grybai bei dulkės, esančios patalpose. Jas taip pat gali sukelti alergenai, esantys įvairių gyvūnų kailyje.
Skiriamos egzogeninės ir endogeninės alergijos:
Egzogeninių alergijų atveju alergenai patenka iš išorės.
Endogeninių alergijų atveju alergenai gaminasi pačiame organizme.
Taip pat alergijos klasifikuojamos priklausomai nuo jas sukėlusio faktoriaus, pvz., alergija ėdesiui, alergija blusų įkandimams, alergija vaistams ir t.t.
PRIEŽASTYS
Alergijos – vienas iš dažniau pasitaikančių negalavimų naminiams gyvūnams. Tai gali būti alergija tam tikroms medžiagoms, esančioms ore, kurias gyvūnas įkvepia (žiedadulkių, įvairių augalų alergenai, dulkės, pelėsiai ir t.t.), ėdesiui ir netgi tokiems aplinkos faktoriams kaip dulkių erkutės ar blusos. Kiti faktoriai – tai gyvuliniai baltymai iš plaukų, kailio bei medžiagų, kurios sukelia odos alergines reakcijas (kontaktinė alergija žolėms ar medžiagai ant kurios gyvūnas nuolat guli), pvz., tam tikri aliejai, esantys augaluose, medikamentuose, įvairūs cheminiai junginiai ir t.t. Alergenai gali patekti į organizmą per injekcijas ar tiesiogiai per odą. Padidėjęs organizmo jautrumas būna ne visiems, o tik kai kuriems individams ir, manoma, yra sąlygotas genetiškai. Beje, tas pats gyvūnas gali būti jautrus ne vienam, o keliems alergenams.
MECHANIZMAS IR MORFOLOGIJA
Alergenai skatina IgE susidarymą. IgE fiksuojasi putliųjų ląstelių ir bazofilų paviršiuje prie specifinių Ig receptorių. Tokios ląstelės, kontaktuodamos su antigenais, degranuliuojasi. Iš granulių ir membranų išsiskiria biologiškai aktyvių medžiagų: histamino, serotonino, bradikinino, leukotrienų, prostaglandinų ir chemotaksinio neutrofilų ir eozinofilų A faktoriaus. Jos priverčia susitraukti lygiuosius raumenis, sukelia vazodilataciją, didina membranų laidumą. Dėl to tik atsiranda klinikinių reakcijos apraiškų.
Tiriant mikroskopiškai, audiniuose matomi platūs perivaskuliniai plyšiai, išsiplėtusios limfagyslės ir kraujagyslės, jų endotelis ir bazinės membranos pabrinkę; dėl padidėjusio laidumo pasireiškia audinių edema; veikiant chemotaksiniams faktoriams, apie kapiliarus prasideda eozinofilinių ir neutrofilinių granulocitų infiltracija. Reakcijai praėjus, audinių struktūra atgauna įprastinę būklę.
SIMPTOMAI
Mūsų augintiniams paprastai nepasireiškia tipiškas šniurkščiojimo, čiaudėjimo ir ašarojimo sindromas, būdingas žmonėms. Jiems alerginis atsakas dažniausiai apima odą: jaučiamas niežėjimas, gyvūnas nuolat trinasi, kasosi, vystosi odos uždegimas, kailio spalvos pokyčiai ir t.t. Dažniausias nepatogumas yra tas, kad gyvūnas nuolat kasosi. Alergijos sukelia tokius pokyčius kaip audinių edema ir hiperemija, odos ir gleivinių išbėrimas, kūno temperatūros pakilimas, dusulys, vėmimas, kraujospūdžio kilimas, kartais šoko būklė. Alergija pasireiškia praėjus kelioms minutėms, valandoms ar kelioms dienoms po alergeno patekimo.
Čia pateikiami simptomai, padėsiantys diagnozuoti gyvūno alergijas. Tai nėra visi alergijų simptomai, tačiau šie pasitaiko dažniausiai:
Letenų, ypač priekinių, laižymas ;
Intensyvus kurios nors kūno vietos kasymasis;
Šunims šašai įvairiose kūno vietose, o katėms ypač galvos, snukio ir kaklo srityse;
Trynimasis ir voliojimasis žolėje ar ant kilimo;
Kailio spalvos pokyčiai ( išblukimas );
Paraudusios akys;
Lėtinės ausų ligos bei pasikartojantys odos uždegimai taip pat gali būti esančios alergijos požymis.
Yra trys pagrindiniai būdai, leidžiantys diagnozuoti alergiją:
Gyvūno savininko papasakota anamnezė. Ypatingai svarbu įvertinti gyvūno elgseną: ką jis veikia? Kasosi? Kandžiojasi? Trinasi ir voliojasi? Ar tai pasireiškia tam tikru metų laiku, ar nuolat? Ar kuriuo nors metų laiku pastebimas paūmėjimas? Klausimų sąrašas yra tikrai platus, todėl būtina paklausti jums aktualiausius klausimus.
Kaip gyvūnas atrodo? Fizinis tyrimas yra taip pat labai svarbus. Ar pastebite blusų, erkių? Ar yra uždegimo požymių? Kurioje vietoje matosi paraudimai? Ar įtariate infekciją?
Tyrimai. Galima atlikti odos ar kraujo testą, nustatyti, kam gyvūnas yra alergiškas bei pašalinti tas alergiją sukeliančias medžiagas iš gyvūno aplinkos. Tai yra 100% tiksliausias metodas, tačiau prieš imantis konkrečių veiksmų reikia išanalizuoti abu būdus.
DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS ALERGIJOS
Esti šimtai, jei ne tūkstančiai, medžiagų, kurioms gali būti alergiški gyvūnai. Dažniausiai susiduriame su alergijomis, kurias sukelia įkvėpti alergenai: dulkės, pelėsiai, žolių, medžių žiedadulkės, grybai, dulkių erkutės ir t.t. Paprastai šios alergijos pasižymi tam tikru sezoniškumu. Jos gali pasireikšti tik tam tikru metų laiku arba tik tam tikru metų laiku paūmėti. Alergijos, kurias sukelia per kvėpavimo takus patekę alergenai, yra vadinamos atopijomis.
Sekanti dažniausiai pasitaikančių alergijų rūšis yra ėdesio sukeliamos alergijos. Daugeliui mūsų naminių gyvūnų išsivysto alergijos specifiniams baltymams, esantiems jų ėdesyje, pvz., vištienoje, jautienoje, kvietiniuose miltuose ir t.t. Paprastai esant alergijai ėdesiui pasireiškia tokie patys simptomai, tačiau jie gali trukti ištisus metus. Lėtinės ausų ligos taip pat gali būti susijusios su alergija dėl ėdesio.
Kiek rečiau pasitaikanti alergijų kategorija yra kontaktinės alergijos. Jos paprastai išryškėja, kai gyvūnai, o ypač šunys yra alergiški žolėms ir didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Gyvūnai taip pat gali būti alergiški skalbimo priemonėms, kuriomis plaunamas jų guolis. Kontaktinėms alergijoms būdinga tai, kad paraudimas bei uždegimas apima pilvo sritį.
Taip pat sutinkamos ir alergijos blusų įkandimams. Šių alergijų išvengti nėra sunku, tereikia naikinti blusas ne tik nuo gyvūno odos, bet ir patalpose, kur laikomi šunys ar katės. Gyvūnai ir patys sugeba apsiginti nuo blusų, tačiau jautrumas gali pasireikšti kandančių blusų seilėms.
Išskiriamos alergijos, kurias sukelia žarnyno parazitai: nematodai, cestodai pirmuonys. Šis alergijų tipas dažniau pasireiškia šunims nei katėms, o diagnozuojamas tiriant išmatas.
Šuningoms kalėms kartais diagnozuojamas hiperjautrumas hormoniniams pokyčiams. Odos niežėjimas, paraudimas, hiperpigmentacija paprastai sutampa su rujos ar pseudonėštumo periodu.
Gydant antibiotikais taip pat gali išberti odą. Tačiau šią alergijos formą diagnozuoti gana sunku, kadangi ligos klinikiniai požymiai gali būti panašūs į bet kurį susirgimą, kai pažeidžiama oda.
ŠUNŲ ATOPIJA
Įkvėptų alergenų sukelta alergija gana dažnai pasitaiko visų veislių šunims ir pasireiškia bendru odos niežėjimu bei ausų uždegimu. Atopija dažniausiai diagnozuojama šunims nuo 4 mėnesių iki 4 metų amžiaus. Kalės serga kiek dažniau.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas ypatingai snukio, pėdų ir pilvo srityje, tačiau gali niežėti ir visą kūną; išplikimas, paraudimas, hiperpigmentacija dažnai tampa niežėjimo pasekmėmis; išorinės ausies uždegimas; konjunktyvitas; paraanalinių liaukų uždegimas; antrinis bakterinis dermatitas; antrinė seborėjinė dermatozė; laižymo sukeltas dermatitas; mžiau nei 5% pacientų pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymiai, tokie, kaip čiaudulys ir kosulys.
Diferencinė diagnozė
Šunų atopiją reikėtų skirti nuo hiperjautrumo blusų įkandimams, ėdesiui, žarnyno parazitams bei tikros bakterinės infekcijos, taip pat nuo kontaktinio dermatito, sarkoptozės bei demodekozės.
Diagnozavimas
Bene svarbiausias faktorius, leidžiantis teisingai diagnozuoti, yra kruopščiai surinkti anamnezės duomenys bei pilnas odos tyrimas. Papildomai galima atlikti imunologinius tyrimus (ELISA) ar histopatologiškai ištirti odos bioptatus.
KAČIŲ ATOPIJA
Katėms atopija pasireiškia bendru odos niežėjimu ir daugiažidininiu dermatitu. Dažniau serga 1-6 metų amžiaus įvairių veislių katės. Neretai bilateraliai simetrišką laižymosi ir kasymosi sukeltą išplikimą galima supainioti su psichogeninės ar endokrininės kilmės išplikimu.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas kaklo ir galvos srityje; laižymosi ir kasymosi sukeltas išplikimas; daugiažidininis dermatitas.
Diferencinė diagnozė
Kačių atopiją reikėtų skirti nuo hiperjautrumo blusų įkandimams, ėdesiui, žarnyno parazitams, taip pat nuo kontaktinio dermatito, psichogeninės ir endokrininės kilmės išplikimo, bei Dermatophytes, Notoedres, Cheyletiella ir Otodectes sąlygoto dermatito.
Diagnozavimas
Diagnozuojama iš anamnezės duomenų bei pilno odos tyrimo. Nuo kitų ligų atopiją padės atskirti atlikti odos skutenų, ėdesio, išmatų tyrimai bei histopatologinis odos bioptatų tyrimas.
ALERGIJA ĖDESIUI
Ėdesio sukeltas hiperjautrumas šunims gali sąlygoti odos niežėjimą bei ausų uždegimą, o katėms ne tik niežėjimą, bet ir daugiažidininį dermatitą. Ši alergijos rūšis būdinga bet kurios veislės ir amžiaus šunims ir katėms. Hiperjautrumas ėdesiui gali pasireikšti net ir tuo atveju, jei gyvūnas visą gyvenimą buvo maitintas vienodai. Niežėjimas būna nuolatinis ir menkai pasiduoda gydymui.
Klinikiniai požymiai
ŠUNIMS
Nuolatinis niežėjimas;
Niežti pilvo, uodegos ir tarpvietės sritis;
Išorinės ausies uždegimas;
Lėtinis niežėjimas sąlygoja išplikimą,
paraudimą, hiperpigmentaciją, odos sustorėjimą;
Antrinis bakterinis dermatitas;
Antrinė seborėjinė dermatozė.
Diferencinė diagnozė
Ėdesio sukeltą alergiją reikėtų skirti nuo atopijos, hiperjautrumo blusų įkandimams, žarnyno parazitams bei hormoninių pokyčių, taip pat nuo kontaktinio dermatito, šunų sarkoptozės bei Dermatophytes, Notoedres, Cheyletiella ir Otodectes sąlygoto dermatito katėms.
Diagnozavimas
Rekomenduojama 3-4 savaites alergija sergantį šunį šerti tik virtais ryžiais su ėriuko mėsa ir girdyti distiliuotu vandeniu, prie tokio šėrimo tipo pereinant per 7-10 dienų.
ALERGINIS KONTAKTINIS DERMATITAS
Tikras kontaktinis dermatitas šunims ir katėms pasitaiko nedažnai, tačiau gali sirgti įvairių veislių, amžiaus ir lyties gyvūnai. Šią alergijų rūšį sukelia tokie faktoriai, kaip žiedadulkės, sakai, dervos, įvairūs šampūnai, insekticidai, neomicino injekcijos, vilnos, nailono pluoštai, dažai, guminiai ar plastikiniai produktai, valikliai ir detergentai.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas, ypač tų kūno vietų, kurios negausiai apaugusios plaukais: krūtinės, kirkšnių, tarpvietės, letenų; alerginis kontaktinis dermatitas gali apimti bet kurią kūno vietą, tačiau dažniausiai pažeidžiamas išorinė ausies landa; reakcija į guminius ar plastikinius ėdesio indus paprastai apsiriboja tik snukio srityje; lėtinis niežėjimas gali sąlygoti išplikimą, paraudimą, hiperpigmentaciją, šašų susidarymą, seborėją ir/ar bakterinio dermatito išsivystymą.
Diferencinė diagnozė
Alerginį kontaktinį dermatitą reikėtų skirti nuo atopijos, hiperjautrumo ėdesiui ar blusų įkandimams, uždegiminio kontaktinio, seborėjinio ar nematodų sukelto dermatito, sarkoptozės ir bakterinio folikulito.
Diagnozavimas
Diagnozuojama iš anamnezės duomenų. Odos skutenų ar bioptatų tyrimas diagnostinės reikšmės neturi.
HIPERJAUTRUMAS BLUSŲ ĮKANDIMAMS
Blusų įkandimai neretai tampa alerginių odos ligų priežastimi. Šia alergijos forma serga įvairių veislių ir lyčių, vidutiniškai 2-7 m. amžiaus šunys ir 2–6 m. amžiaus katės. Atopija sergantys šunys yra jautresni. Hiperjautrumas blusų įkandimams gali pasireikšti tiek ūmaus, tiek uždelsto tipo reakcijomis.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas, ypač uodegos, tarpvietės, užpakalinių galūnių srityje; laižymosi ir kasymosi sukeltas išplikimas; katėms – daugiažidininis dermatitas; šunims – ūmus šlapiuojantis dermatitas; antrinis bakterinis dermatitas; antrinė seborėjinė dermatozė; antrinė hiperpigmentacija; išorinės ausies uždegimas.
Diferencinė diagnozė
Skirti nuo kitų anksčiau minėtų alergijų formų.
Diagnozavimas
Blusų ar jų išmatų aptikimas ant paciento odos ar kailio; teigiama reakciją į odon sušvirkštą blusų antigeną; pagerėjimas išnaikinus blusas.
ANTKAKLIO NUO EKTOPARAZITŲ SUKELTAS DERMATITAS
Kartais šunims ir katėms, ilgesnį laiką pabuvusiems su antkakliu nuo ektoparazitų, pasireiškia kontaktinis dermatitas. Nors tokiu atveju reakcijos būna daugiau uždegiminio pobūdžio, tačiau manoma, kad jos susidaro alergijų pagrindu. Kol kas nėra aišku, ar šios reakcijos kyla į polivinilchlorido plastiką, ar į insekticidą, kuriuo impregnuotas antkaklis, ar į abu veiksnius.
Klinikiniai požymiai
Rausvos dėmės ar rausvas žiedas antkaklio srityje; besikasant nudraskytos odos vietos; antrinė bakterinė infekcija, kaip komplikuojantis faktorius. Pažeidžiama išimtinai kaklo sritis.
Diferencinė diagnozė
Kai kurių hormoninių ligų atvejais šunims gali susidaryti išplikimas kaklo srityje, kurį taip pat gali komplikuoti bakterinė infekcija;
Kai kurios šunų seborėjinės ligos pažeidžia daugiau ventralinę kaklo sritį;
Katėms kaklo sritis gali būti pažeidžiama taip pat esant atopijai, hiperjautrumui blusų įkandimams ar ėdesiui, užsikrėtus Notoedres erkėmis.
Diagnozavimas
Diagnozuoti padeda klasikinė pažeistų vietų išvaizda ir lokalizacija, bei anamnezės duomenys, bylojantys apie neseniai dėvėtą antkaklį nuo ektoparazitų.
ALERGIJŲ GYDYMAS
Siekiant išvengti alergijų, reikia apsisaugoti nuo jas sukeliančių faktorių poveikio. Kadangi alerginių reakcijų metu išsiskiria histaminas ir jam artimos medžiagos, todėl alergijos yra gydomos antihistamininiais preparatais, kurie blokuoja histamino poveikį. Dažniausiai pasitaikantis pašalinis šių preparatų poveikis yra mieguistumas. Gydoma dimedroliu, diprazinu, diazolinu, etizinu. Visada indikuotini kalcio ar bromo preparatai. Organizmą desensibilizuoja novokainas, salicilo preparatai, mezatonas, vitaminas C, valgomosios druskos tirpalų injekcijos į veną. Steroidai yra veiksmingiausi vaistai alergijoms gydyti. Jie sumažina uždegimo požymius. Tačiau ilgas gydymas steroidais gali turėti neigiamą poveikį, todėl juos reikėtų aplikuoti ribotai. Ūminių ir lėtinių odos alerginių ligų gydymui šunims ir katėms galima skirti Eczecan Sugar. Cukraus gabalėlį reikėtų susmulkinti ir įdėti į nedidelį kiekį ėdesio ar vandens. Katei ar labai mažam šuniui (1–5 kg) – pusę cukraus gabalėlio per dieną, mažam šuniui (5–15 kg) – vienas cukraus gabalėlis, vidutinio didumo šuniui (15–30 kg) – 1,5 cukraus gabalėlio, dideliam šuniui (30 ir daugiau kg) – 2 cukraus gabalėliai. Pirmasis gydymo kursas – 4 dienos iš eilės, toliau 8 dienos, suvartojant po 0,5 dozės.
Taikomas ir vietinis gydymas. Pažeistas vietas galima 2-3 kartus per dieną įtrinti Sanoderm emulsija. Tęsti, kol pagerės, vėliau kartoti kas 3 dienos iki visiško pasveikimo. Komplikavus bakteriniam dermatitui, pažeistas odos vietas 2-3 kartus per dieną reikėtų tepti Cortikan emulsija. Sergančių parazitiniu dermatitu odą galima tepti Sanoderm emulsija. Šunims ir katėms, sergantiems alerginiu ar infekciniu dermatitu bei dermatoze, taip pat komplikuotomis bakterinėmis infekcijomis, gydyti skiriamas Hexiderm tirpalas, kuris purškiamas ant pažeistos odos ar gleivinės 2 kartus per dieną, kol pasveiks. Antrą ir kitus kartus purškiama nuvalius vaisto likučius. Pruritex emulsija suvilgytu vatos tamponu pažeistos odos vietos tepamos 2 kartus per dieną, iki aiškaus pagerėjimo. Po to tepama 1 kartą per dieną iki pilno išgijimo.
Nesulaukiant teigiamų gydymo rezultatų gydant įvairiais vaistais, užsienyje brangiems gyvūnams atlieka alergenų injekcijas. Tokios injekcijos yra naudingesnės nuolatinių alergijų atvejais. Pagrindinis gydymo principas yra didėjančių alergeno dozių sušvirkštimas siekiant įjautrinti pacientą. Švirkščiamas ekstraktas gaminamas atsižvelgiant į odos testo rezultatus. Injekuojama vieną – du kartus per savaitę, kiekvieną savaitę didinant dozę. Kai pasiekiamas palaikomasis lygis, pertraukas tarp injekcijų galima prailginti. Žymaus pagerėjimo galima sulaukti po trijų – šešių mėnesių.
KAIP IŠVENGTI ALERGIJŲ?
Geriausias būdas išvengti alergijų – tai yra apsisaugojimas nuo jų. Tai reiškia - išvengti sąveikos su agentais, sukeliančiais alergines reakcijas: žiedadulkėmis, dulkėmis, tam tikrais medikamentais, specifiniu ėdesiu, ekto- bei endoparazitais ir t.t. Šunis ir kates reikėtų šerti tik pagal gerai subalansuotus racionus, kuriuose būtų pakankamai amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Gyvūnų kailį būtina nuolat valyti, šukuoti, svarbu periodiškai naikinti ektoparazitus, atlikti dehelmintizaciją.
Alergijas galima klasifikuoti į sezonines ir nuolatines:
Sezoninės alergijos pasitaiko tam tikru metų laiku. Jas sukelia mikroskopinių dalelių, esančių ore, bei įvairių augalų išskiriamų žiedadulkių įkvėpimas. Tai gali sąlygoti ilgalaikį alerginį atsaką.
Nuolatinės alergijos gali pasireikšti ištisus metus. Jas sukelia pelėsiai, grybai bei dulkės, esančios patalpose. Jas taip pat gali sukelti alergenai, esantys įvairių gyvūnų kailyje.
Skiriamos egzogeninės ir endogeninės alergijos:
Egzogeninių alergijų atveju alergenai patenka iš išorės.
Endogeninių alergijų atveju alergenai gaminasi pačiame organizme.
Taip pat alergijos klasifikuojamos priklausomai nuo jas sukėlusio faktoriaus, pvz., alergija ėdesiui, alergija blusų įkandimams, alergija vaistams ir t.t.
PRIEŽASTYS
Alergijos – vienas iš dažniau pasitaikančių negalavimų naminiams gyvūnams. Tai gali būti alergija tam tikroms medžiagoms, esančioms ore, kurias gyvūnas įkvepia (žiedadulkių, įvairių augalų alergenai, dulkės, pelėsiai ir t.t.), ėdesiui ir netgi tokiems aplinkos faktoriams kaip dulkių erkutės ar blusos. Kiti faktoriai – tai gyvuliniai baltymai iš plaukų, kailio bei medžiagų, kurios sukelia odos alergines reakcijas (kontaktinė alergija žolėms ar medžiagai ant kurios gyvūnas nuolat guli), pvz., tam tikri aliejai, esantys augaluose, medikamentuose, įvairūs cheminiai junginiai ir t.t. Alergenai gali patekti į organizmą per injekcijas ar tiesiogiai per odą. Padidėjęs organizmo jautrumas būna ne visiems, o tik kai kuriems individams ir, manoma, yra sąlygotas genetiškai. Beje, tas pats gyvūnas gali būti jautrus ne vienam, o keliems alergenams.
MECHANIZMAS IR MORFOLOGIJA
Alergenai skatina IgE susidarymą. IgE fiksuojasi putliųjų ląstelių ir bazofilų paviršiuje prie specifinių Ig receptorių. Tokios ląstelės, kontaktuodamos su antigenais, degranuliuojasi. Iš granulių ir membranų išsiskiria biologiškai aktyvių medžiagų: histamino, serotonino, bradikinino, leukotrienų, prostaglandinų ir chemotaksinio neutrofilų ir eozinofilų A faktoriaus. Jos priverčia susitraukti lygiuosius raumenis, sukelia vazodilataciją, didina membranų laidumą. Dėl to tik atsiranda klinikinių reakcijos apraiškų.
Tiriant mikroskopiškai, audiniuose matomi platūs perivaskuliniai plyšiai, išsiplėtusios limfagyslės ir kraujagyslės, jų endotelis ir bazinės membranos pabrinkę; dėl padidėjusio laidumo pasireiškia audinių edema; veikiant chemotaksiniams faktoriams, apie kapiliarus prasideda eozinofilinių ir neutrofilinių granulocitų infiltracija. Reakcijai praėjus, audinių struktūra atgauna įprastinę būklę.
SIMPTOMAI
Mūsų augintiniams paprastai nepasireiškia tipiškas šniurkščiojimo, čiaudėjimo ir ašarojimo sindromas, būdingas žmonėms. Jiems alerginis atsakas dažniausiai apima odą: jaučiamas niežėjimas, gyvūnas nuolat trinasi, kasosi, vystosi odos uždegimas, kailio spalvos pokyčiai ir t.t. Dažniausias nepatogumas yra tas, kad gyvūnas nuolat kasosi. Alergijos sukelia tokius pokyčius kaip audinių edema ir hiperemija, odos ir gleivinių išbėrimas, kūno temperatūros pakilimas, dusulys, vėmimas, kraujospūdžio kilimas, kartais šoko būklė. Alergija pasireiškia praėjus kelioms minutėms, valandoms ar kelioms dienoms po alergeno patekimo.
Čia pateikiami simptomai, padėsiantys diagnozuoti gyvūno alergijas. Tai nėra visi alergijų simptomai, tačiau šie pasitaiko dažniausiai:
Letenų, ypač priekinių, laižymas ;
Intensyvus kurios nors kūno vietos kasymasis;
Šunims šašai įvairiose kūno vietose, o katėms ypač galvos, snukio ir kaklo srityse;
Trynimasis ir voliojimasis žolėje ar ant kilimo;
Kailio spalvos pokyčiai ( išblukimas );
Paraudusios akys;
Lėtinės ausų ligos bei pasikartojantys odos uždegimai taip pat gali būti esančios alergijos požymis.
Yra trys pagrindiniai būdai, leidžiantys diagnozuoti alergiją:
Gyvūno savininko papasakota anamnezė. Ypatingai svarbu įvertinti gyvūno elgseną: ką jis veikia? Kasosi? Kandžiojasi? Trinasi ir voliojasi? Ar tai pasireiškia tam tikru metų laiku, ar nuolat? Ar kuriuo nors metų laiku pastebimas paūmėjimas? Klausimų sąrašas yra tikrai platus, todėl būtina paklausti jums aktualiausius klausimus.
Kaip gyvūnas atrodo? Fizinis tyrimas yra taip pat labai svarbus. Ar pastebite blusų, erkių? Ar yra uždegimo požymių? Kurioje vietoje matosi paraudimai? Ar įtariate infekciją?
Tyrimai. Galima atlikti odos ar kraujo testą, nustatyti, kam gyvūnas yra alergiškas bei pašalinti tas alergiją sukeliančias medžiagas iš gyvūno aplinkos. Tai yra 100% tiksliausias metodas, tačiau prieš imantis konkrečių veiksmų reikia išanalizuoti abu būdus.
DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS ALERGIJOS
Esti šimtai, jei ne tūkstančiai, medžiagų, kurioms gali būti alergiški gyvūnai. Dažniausiai susiduriame su alergijomis, kurias sukelia įkvėpti alergenai: dulkės, pelėsiai, žolių, medžių žiedadulkės, grybai, dulkių erkutės ir t.t. Paprastai šios alergijos pasižymi tam tikru sezoniškumu. Jos gali pasireikšti tik tam tikru metų laiku arba tik tam tikru metų laiku paūmėti. Alergijos, kurias sukelia per kvėpavimo takus patekę alergenai, yra vadinamos atopijomis.
Sekanti dažniausiai pasitaikančių alergijų rūšis yra ėdesio sukeliamos alergijos. Daugeliui mūsų naminių gyvūnų išsivysto alergijos specifiniams baltymams, esantiems jų ėdesyje, pvz., vištienoje, jautienoje, kvietiniuose miltuose ir t.t. Paprastai esant alergijai ėdesiui pasireiškia tokie patys simptomai, tačiau jie gali trukti ištisus metus. Lėtinės ausų ligos taip pat gali būti susijusios su alergija dėl ėdesio.
Kiek rečiau pasitaikanti alergijų kategorija yra kontaktinės alergijos. Jos paprastai išryškėja, kai gyvūnai, o ypač šunys yra alergiški žolėms ir didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Gyvūnai taip pat gali būti alergiški skalbimo priemonėms, kuriomis plaunamas jų guolis. Kontaktinėms alergijoms būdinga tai, kad paraudimas bei uždegimas apima pilvo sritį.
Taip pat sutinkamos ir alergijos blusų įkandimams. Šių alergijų išvengti nėra sunku, tereikia naikinti blusas ne tik nuo gyvūno odos, bet ir patalpose, kur laikomi šunys ar katės. Gyvūnai ir patys sugeba apsiginti nuo blusų, tačiau jautrumas gali pasireikšti kandančių blusų seilėms.
Išskiriamos alergijos, kurias sukelia žarnyno parazitai: nematodai, cestodai pirmuonys. Šis alergijų tipas dažniau pasireiškia šunims nei katėms, o diagnozuojamas tiriant išmatas.
Šuningoms kalėms kartais diagnozuojamas hiperjautrumas hormoniniams pokyčiams. Odos niežėjimas, paraudimas, hiperpigmentacija paprastai sutampa su rujos ar pseudonėštumo periodu.
Gydant antibiotikais taip pat gali išberti odą. Tačiau šią alergijos formą diagnozuoti gana sunku, kadangi ligos klinikiniai požymiai gali būti panašūs į bet kurį susirgimą, kai pažeidžiama oda.
ŠUNŲ ATOPIJA
Įkvėptų alergenų sukelta alergija gana dažnai pasitaiko visų veislių šunims ir pasireiškia bendru odos niežėjimu bei ausų uždegimu. Atopija dažniausiai diagnozuojama šunims nuo 4 mėnesių iki 4 metų amžiaus. Kalės serga kiek dažniau.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas ypatingai snukio, pėdų ir pilvo srityje, tačiau gali niežėti ir visą kūną; išplikimas, paraudimas, hiperpigmentacija dažnai tampa niežėjimo pasekmėmis; išorinės ausies uždegimas; konjunktyvitas; paraanalinių liaukų uždegimas; antrinis bakterinis dermatitas; antrinė seborėjinė dermatozė; laižymo sukeltas dermatitas; mžiau nei 5% pacientų pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymiai, tokie, kaip čiaudulys ir kosulys.
Diferencinė diagnozė
Šunų atopiją reikėtų skirti nuo hiperjautrumo blusų įkandimams, ėdesiui, žarnyno parazitams bei tikros bakterinės infekcijos, taip pat nuo kontaktinio dermatito, sarkoptozės bei demodekozės.
Diagnozavimas
Bene svarbiausias faktorius, leidžiantis teisingai diagnozuoti, yra kruopščiai surinkti anamnezės duomenys bei pilnas odos tyrimas. Papildomai galima atlikti imunologinius tyrimus (ELISA) ar histopatologiškai ištirti odos bioptatus.
KAČIŲ ATOPIJA
Katėms atopija pasireiškia bendru odos niežėjimu ir daugiažidininiu dermatitu. Dažniau serga 1-6 metų amžiaus įvairių veislių katės. Neretai bilateraliai simetrišką laižymosi ir kasymosi sukeltą išplikimą galima supainioti su psichogeninės ar endokrininės kilmės išplikimu.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas kaklo ir galvos srityje; laižymosi ir kasymosi sukeltas išplikimas; daugiažidininis dermatitas.
Diferencinė diagnozė
Kačių atopiją reikėtų skirti nuo hiperjautrumo blusų įkandimams, ėdesiui, žarnyno parazitams, taip pat nuo kontaktinio dermatito, psichogeninės ir endokrininės kilmės išplikimo, bei Dermatophytes, Notoedres, Cheyletiella ir Otodectes sąlygoto dermatito.
Diagnozavimas
Diagnozuojama iš anamnezės duomenų bei pilno odos tyrimo. Nuo kitų ligų atopiją padės atskirti atlikti odos skutenų, ėdesio, išmatų tyrimai bei histopatologinis odos bioptatų tyrimas.
ALERGIJA ĖDESIUI
Ėdesio sukeltas hiperjautrumas šunims gali sąlygoti odos niežėjimą bei ausų uždegimą, o katėms ne tik niežėjimą, bet ir daugiažidininį dermatitą. Ši alergijos rūšis būdinga bet kurios veislės ir amžiaus šunims ir katėms. Hiperjautrumas ėdesiui gali pasireikšti net ir tuo atveju, jei gyvūnas visą gyvenimą buvo maitintas vienodai. Niežėjimas būna nuolatinis ir menkai pasiduoda gydymui.
Klinikiniai požymiai
ŠUNIMS
Nuolatinis niežėjimas;
Niežti pilvo, uodegos ir tarpvietės sritis;
Išorinės ausies uždegimas;
Lėtinis niežėjimas sąlygoja išplikimą,
paraudimą, hiperpigmentaciją, odos sustorėjimą;
Antrinis bakterinis dermatitas;
Antrinė seborėjinė dermatozė.
Diferencinė diagnozė
Ėdesio sukeltą alergiją reikėtų skirti nuo atopijos, hiperjautrumo blusų įkandimams, žarnyno parazitams bei hormoninių pokyčių, taip pat nuo kontaktinio dermatito, šunų sarkoptozės bei Dermatophytes, Notoedres, Cheyletiella ir Otodectes sąlygoto dermatito katėms.
Diagnozavimas
Rekomenduojama 3-4 savaites alergija sergantį šunį šerti tik virtais ryžiais su ėriuko mėsa ir girdyti distiliuotu vandeniu, prie tokio šėrimo tipo pereinant per 7-10 dienų.
ALERGINIS KONTAKTINIS DERMATITAS
Tikras kontaktinis dermatitas šunims ir katėms pasitaiko nedažnai, tačiau gali sirgti įvairių veislių, amžiaus ir lyties gyvūnai. Šią alergijų rūšį sukelia tokie faktoriai, kaip žiedadulkės, sakai, dervos, įvairūs šampūnai, insekticidai, neomicino injekcijos, vilnos, nailono pluoštai, dažai, guminiai ar plastikiniai produktai, valikliai ir detergentai.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas, ypač tų kūno vietų, kurios negausiai apaugusios plaukais: krūtinės, kirkšnių, tarpvietės, letenų; alerginis kontaktinis dermatitas gali apimti bet kurią kūno vietą, tačiau dažniausiai pažeidžiamas išorinė ausies landa; reakcija į guminius ar plastikinius ėdesio indus paprastai apsiriboja tik snukio srityje; lėtinis niežėjimas gali sąlygoti išplikimą, paraudimą, hiperpigmentaciją, šašų susidarymą, seborėją ir/ar bakterinio dermatito išsivystymą.
Diferencinė diagnozė
Alerginį kontaktinį dermatitą reikėtų skirti nuo atopijos, hiperjautrumo ėdesiui ar blusų įkandimams, uždegiminio kontaktinio, seborėjinio ar nematodų sukelto dermatito, sarkoptozės ir bakterinio folikulito.
Diagnozavimas
Diagnozuojama iš anamnezės duomenų. Odos skutenų ar bioptatų tyrimas diagnostinės reikšmės neturi.
HIPERJAUTRUMAS BLUSŲ ĮKANDIMAMS
Blusų įkandimai neretai tampa alerginių odos ligų priežastimi. Šia alergijos forma serga įvairių veislių ir lyčių, vidutiniškai 2-7 m. amžiaus šunys ir 2–6 m. amžiaus katės. Atopija sergantys šunys yra jautresni. Hiperjautrumas blusų įkandimams gali pasireikšti tiek ūmaus, tiek uždelsto tipo reakcijomis.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas, ypač uodegos, tarpvietės, užpakalinių galūnių srityje; laižymosi ir kasymosi sukeltas išplikimas; katėms – daugiažidininis dermatitas; šunims – ūmus šlapiuojantis dermatitas; antrinis bakterinis dermatitas; antrinė seborėjinė dermatozė; antrinė hiperpigmentacija; išorinės ausies uždegimas.
Diferencinė diagnozė
Skirti nuo kitų anksčiau minėtų alergijų formų.
Diagnozavimas
Blusų ar jų išmatų aptikimas ant paciento odos ar kailio; teigiama reakciją į odon sušvirkštą blusų antigeną; pagerėjimas išnaikinus blusas.
ANTKAKLIO NUO EKTOPARAZITŲ SUKELTAS DERMATITAS
Kartais šunims ir katėms, ilgesnį laiką pabuvusiems su antkakliu nuo ektoparazitų, pasireiškia kontaktinis dermatitas. Nors tokiu atveju reakcijos būna daugiau uždegiminio pobūdžio, tačiau manoma, kad jos susidaro alergijų pagrindu. Kol kas nėra aišku, ar šios reakcijos kyla į polivinilchlorido plastiką, ar į insekticidą, kuriuo impregnuotas antkaklis, ar į abu veiksnius.
Klinikiniai požymiai
Rausvos dėmės ar rausvas žiedas antkaklio srityje; besikasant nudraskytos odos vietos; antrinė bakterinė infekcija, kaip komplikuojantis faktorius. Pažeidžiama išimtinai kaklo sritis.
Diferencinė diagnozė
Kai kurių hormoninių ligų atvejais šunims gali susidaryti išplikimas kaklo srityje, kurį taip pat gali komplikuoti bakterinė infekcija;
Kai kurios šunų seborėjinės ligos pažeidžia daugiau ventralinę kaklo sritį;
Katėms kaklo sritis gali būti pažeidžiama taip pat esant atopijai, hiperjautrumui blusų įkandimams ar ėdesiui, užsikrėtus Notoedres erkėmis.
Diagnozavimas
Diagnozuoti padeda klasikinė pažeistų vietų išvaizda ir lokalizacija, bei anamnezės duomenys, bylojantys apie neseniai dėvėtą antkaklį nuo ektoparazitų.
ALERGIJŲ GYDYMAS
Siekiant išvengti alergijų, reikia apsisaugoti nuo jas sukeliančių faktorių poveikio. Kadangi alerginių reakcijų metu išsiskiria histaminas ir jam artimos medžiagos, todėl alergijos yra gydomos antihistamininiais preparatais, kurie blokuoja histamino poveikį. Dažniausiai pasitaikantis pašalinis šių preparatų poveikis yra mieguistumas. Gydoma dimedroliu, diprazinu, diazolinu, etizinu. Visada indikuotini kalcio ar bromo preparatai. Organizmą desensibilizuoja novokainas, salicilo preparatai, mezatonas, vitaminas C, valgomosios druskos tirpalų injekcijos į veną. Steroidai yra veiksmingiausi vaistai alergijoms gydyti. Jie sumažina uždegimo požymius. Tačiau ilgas gydymas steroidais gali turėti neigiamą poveikį, todėl juos reikėtų aplikuoti ribotai. Ūminių ir lėtinių odos alerginių ligų gydymui šunims ir katėms galima skirti Eczecan Sugar. Cukraus gabalėlį reikėtų susmulkinti ir įdėti į nedidelį kiekį ėdesio ar vandens. Katei ar labai mažam šuniui (1–5 kg) – pusę cukraus gabalėlio per dieną, mažam šuniui (5–15 kg) – vienas cukraus gabalėlis, vidutinio didumo šuniui (15–30 kg) – 1,5 cukraus gabalėlio, dideliam šuniui (30 ir daugiau kg) – 2 cukraus gabalėliai. Pirmasis gydymo kursas – 4 dienos iš eilės, toliau 8 dienos, suvartojant po 0,5 dozės.
Taikomas ir vietinis gydymas. Pažeistas vietas galima 2-3 kartus per dieną įtrinti Sanoderm emulsija. Tęsti, kol pagerės, vėliau kartoti kas 3 dienos iki visiško pasveikimo. Komplikavus bakteriniam dermatitui, pažeistas odos vietas 2-3 kartus per dieną reikėtų tepti Cortikan emulsija. Sergančių parazitiniu dermatitu odą galima tepti Sanoderm emulsija. Šunims ir katėms, sergantiems alerginiu ar infekciniu dermatitu bei dermatoze, taip pat komplikuotomis bakterinėmis infekcijomis, gydyti skiriamas Hexiderm tirpalas, kuris purškiamas ant pažeistos odos ar gleivinės 2 kartus per dieną, kol pasveiks. Antrą ir kitus kartus purškiama nuvalius vaisto likučius. Pruritex emulsija suvilgytu vatos tamponu pažeistos odos vietos tepamos 2 kartus per dieną, iki aiškaus pagerėjimo. Po to tepama 1 kartą per dieną iki pilno išgijimo.
Nesulaukiant teigiamų gydymo rezultatų gydant įvairiais vaistais, užsienyje brangiems gyvūnams atlieka alergenų injekcijas. Tokios injekcijos yra naudingesnės nuolatinių alergijų atvejais. Pagrindinis gydymo principas yra didėjančių alergeno dozių sušvirkštimas siekiant įjautrinti pacientą. Švirkščiamas ekstraktas gaminamas atsižvelgiant į odos testo rezultatus. Injekuojama vieną – du kartus per savaitę, kiekvieną savaitę didinant dozę. Kai pasiekiamas palaikomasis lygis, pertraukas tarp injekcijų galima prailginti. Žymaus pagerėjimo galima sulaukti po trijų – šešių mėnesių.
KAIP IŠVENGTI ALERGIJŲ?
Geriausias būdas išvengti alergijų – tai yra apsisaugojimas nuo jų. Tai reiškia - išvengti sąveikos su agentais, sukeliančiais alergines reakcijas: žiedadulkėmis, dulkėmis, tam tikrais medikamentais, specifiniu ėdesiu, ekto- bei endoparazitais ir t.t. Šunis ir kates reikėtų šerti tik pagal gerai subalansuotus racionus, kuriuose būtų pakankamai amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Gyvūnų kailį būtina nuolat valyti, šukuoti, svarbu periodiškai naikinti ektoparazitus, atlikti dehelmintizaciją.
2009-05-09 19:15:33
