Displazija

KLUBO SĄNARIO DISPLAZIJA yra poligeniškai paveldima, įgimta patologija, dėl kurios šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama iš klubo gūžduobės ir vystosi sąnario išnirimas bei artroziniai pakitimai.
Rentgenologiškai sergantiems šunims nustatomas klubo sąnario laisvumas, negili klubaduobė (gūžduobė), pakitusios formos šlaunikaulio galvutė, patologinės kaulinės išaugos klubo sąnario srityje, vadinamieji osteofitai, atsirandantys dėl kompensacinės organizmo reakcijos į pakitusias nesveiko sąnario funkcionavimo sąlygas. Tyrimai rodo, kad tiek klubo gūžduobės, tiek šlaunikaulio galvutės kremzliniai paviršiai deformuojasi ir susidėvi. Taip pat nustatyta, kad per ilgesnį laiką pažeistame sąnaryje atsiranda žymių ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos pakitimų, kaulinių plokštelių sklerozė bei jų suplonėjimas. Dauguma tokių struktūrinių pakitimų yra būdingi chroniškam artritui ir deformuojančiai artrozei. Pakitimai yra negrįžtami.
Šiuolaikinė veterinarija klubo sąnario displaziją traktuoja ne vien kaip sąnario kaulų defektą (jų dydžio neatitikimą), bet ir kaip visų sąnario struktūrų – raumenų, sausgyslių ir kt. patologiją, kurios vystymąsi profilaktinėmis priemonėmis ir konservatyviais medikamentiniais gydymo metodais galima tik pristabdyti, bet ne pagydyti.
Displazijos pažeisto sąnario funkcijos gali būti atstatytos tik radikaliu chirurginiu būdu, protezuojant klubo sąnarį visiškai arba iš dalies, t. y. metaliniu protezu pakeičiant visą sąnarį arba tik šlaunikaulio galvutę. Tokios operacijos yra ne tik brangios, bet ir kelia daug objektyvių sunkumų, nepaisant nemažo vet. chirurgų sukaupto patyrimo. Lietuvoje displazinių sąnarių protezavimo operacijos kol kas neatliekamos.
Patologijos paplitimas
Klubo sąnario displazija dažniau serga stambių, masyvių veislių šunys – vokiečių ir Kaukazo aviganiai, rotveileriai, Neapolio mastinai ir anglų mastifai, bulmastifai, anglų buldogai ir kt. Ilgą laiką buvo populiarus mitas, kad ši patologija nebūdinga Stafordšyro terjerams ir pitbuliams, tačiau tai pasirodė netiesa, tiesiog šie judrūs, sportiški ir palyginus lengvi šunys serga lengvesnėmis displazijos formomis.
Jungtinių Valstijų vet. gydytojų organizacija „Ortopedic Foundacion for Animals" (sutr. OFA) 1962-1982 metais nuodugniai tyrė klubo sąnario displazijos paplitimą populiariausių ir gausiausių veislių populiacijose. Gauti duomenys parodė, kad ryšys tarp šuns ūgio, svorio ir konstitucijos yra tiesioginis – kuo lengvesnis ir sausesnis šuns sudėjimas, tuo mažesnis displazijos pavojus.
Lietuvoje panašios apimties tyrimų atlikta nebuvo, todėl išsamių duomenų apie klubo sąnario displazijos paplitimą įvairiose veislėse nėra. Lietuvos veterinarijos akademijos smulkių gyvulių klinikoje 1994-1997 metais buvo tiriami dešimties veislių šunys. Iš 371 ištirto šuns klubo, sąnario displazija nustatyta 135-iems, t.y. 36,4 % ištirtų šunų. Dažniausiai sirgo anglų buldogai (71,2 %), čiau-čiau (66,7 %), Kaukazo ir vokiečių aviganiai (atitinkamai 58,3 % ir 37,5 %), Neapolio mastinai (87,5 %) ir rotveileriai (36,5 %).
Diagnozės nustatymas
Klubo sąnario displazija – įgimtas susirgimas, tačiau pasireiškia ne iš karto, o tik šuniui augant. Tik ypatingai sunkiais atvejais displaziją galima įtarti šuniukams iki 4 mėnesių amžiaus – tokie šuniukai mažai juda, daugiau guli, tačiau keliasi normaliai. 4–9 mėnesių šuniukai jaučia skausmą klubo sąnaryje, sunkiai keliasi, guldami griūva, stengiasi ne bėgioti ristele, o šuoliuoti. Jų klubo sąnario raumenys sunykę, atsiranda pakitimų juosmens-kryžiaus ir kelio sąnariuose. Vyresni nei 9 mėnesių šunys vaikšto trumpu žingsniu, nuleidę galvą, o bėga šokuodami kaip kiškiai – atsispirdami iškart abiem užpakalinėm letenom.
Verta dėmesio, kad klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi (gausiai inervuota yra tik sąnario kapsulė), todėl nežymūs sąnario pakitimai ilgą laiką gali likti nepastebėti. Daug skausmo receptorių yra perioste (antkaulyje), todėl displazijos keliami skausmai gali pasireikšti gana įvairiai, priklausomai nuo ligos sukeltų pakitimų pobūdžio. Pasitaiko, kad ūgtelėję šunys kartais „pasveiksta" ir nešlubuoja, kol netraumuoja sąnario, negauna didesnio krūvio arba nepadidėja jų svoris. Iš visų 1994–1997 metais Lietuvos veterinarijos akademijos smulkių gyvulių klinikoje tirtų displazinių šunų, turėjusių ryškius simptomus nuo 4 iki 9 mėnesių, 31,0 % iki 18 mėnesių amžiaus neturėjo klinikinių patologijos požymių, o vyresnių kaip 18 mėnesių – 28,0 % Šiems šunims klubo sąnario displazija pakartotinai diagnozuota atlikus rentgenologinį tyrimą.
Pakitusi šuns stovėsena ir eisena gali būti daugelio susirgimų ir traumų simptomas, o klubo sąnario displaziją iš to galima tik įtarti, tiksliai diagnozuoti įmanoma tik atlikus rentgenologinį tyrimą. Klinikinio tyrimo metu atidžiai stebima, kaip šuo stato užpakalines kojas, kaip jis sėdasi, gulasi ir keliasi, specialiu metodu tiriamas klubo sąnario laisvumas. Rentgenologinis tyrimas atliekamas anestezuotiems šunims standartinėje ir „varlės kojų" padėtyje. Suteikiant standartinę padėtį, šuo guldamas ant nugaros, o jo užpakalinės kojos ištiesiamos taip, kad kulnai liestų stalą, o kelio girnelė būtų sąnario centre. Suteikiant „varlės kojų" padėtį, šuo guldomas ant nugaros, o užpakalinės kojos sulenkiamos taip, kad kelio sąnariai siektų paskutinių šonkaulių kraštą.
Prognozė
Displazija sergančio šuns ateitis priklauso nuo defekto sunkumo, ir nuo to, kaip anksti buvo diagnozuota. Didelės reikšmės taip pat turi šuns amžius, ūgis, svoris ir fizinis aktyvumas. Daugeliu atvejų pažeistame sąnaryje įvyksta tokie pokyčiai, kad gyvūnas visiškai nebegali normaliai judėti, nes artroziniai sąnario pakitimai vystosi pernelyg greitai ir yra negrįžtami.
Lengviausia displazijos forma sergančių šunų organizmas taip prisitaiko prie ligos, kad ji gali likti apskritai nepastebėta, jeigu gyvūnui pavyksta išvengti traumų ir didesnių fizinių krūvių.
Vidutinio sunkumo displazija sergantys šunys taip pat gali nugyventi laimingą namų numylėtinio gyvenimą, žinoma, tik tuomet, jei savininkai bus informuoti apie ligą ir atitinkamai su juo elgsis.
Absoliučiai nepalanki yra tik trečiojo – sunkiausiojo laipsnio displazijos prognozė, nes šiuo atveju visos slaugos ir priežiūros priemonės būna mažai efektyvios, o ligos eiga – sunkiai prognozuojama. Normaliai gyventi toks šuo gali tik po radikalaus chirurginio įsikišimo, o tokios operacijos yra brangios, rizikingos ir Lietuvoje, kaip minėta, kol kas neatliekamos.
Bet kokios, net ir pačios lengviausios formos klubo sąnario displazija sergančiam šuniui negalima sportuoti ar pervargti, jį reikia ypatingai saugoti nuo traumų, peršalimų ir kt. Todėl visi bet kokios rūšies sportui ar tarnybai skirti šunys privalo būti rentgenologiškai patikrinti dėl displazijos.
Medikamentinis gydymas
Klubo sąnario displazija priskiriama nepagydomiems, negrįžtamus pakitimus sukeliantiems susirgimams. Todėl konservatyvus gydymas apsiriboja simptomų terapija, kurios tikslas – kiek galima ilgesniam laikui pratęsti daugmaž normalų pažeisto sąnario funkcionavimą bei sušvelninti gyvūno kenčiamus skausmus.
Displazijai gydyti naudojami medikamentai turi būti derinami su normuotais fiziniais krūviais, dietine mityba, fizioterapija. Vaistais siekiama pristabdyti artrozės vystymąsi, sušvelninti skausmą ir kiek galima atstatyti pažeistos kremzlės ir raumenų funkcijas. Deja, daugumos vaistų poveikis yra neilgalaikis – jie veikia tik tol, kol gyvūnas juos gauna, o be to, turi nemenką šalutinį poveikį, ypač steroidiniai ir nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai, kuriuos pavartojus ilgesnį laiką, atsiranda skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijos bei kiti nepageidaujami šalutiniai reiškiniai.
Nuskausminantį poveikį turintys vaistai gali būti netgi pavojingi, nes šuo, nejausdamas skausmo, ima aktyviai judėti ir gali pabloginti savo būklę, todėl po tokių injekcijų reikia ypač atidžiai kontroliuoti šuns judėjimą.
Iš palaikomųjų, displazijai gydyti vartojamų vaistų, dar galima paminėti kremzlės struktūrą gerinančius preparatus bei priemones, skatinančias raumenų atstatymą ir augimą (anabolinius steroidus). Pastaruosius galima skirti tik visiškai suaugusiems šunims, nes jie ne tik skatina raumenų augimą bei stabdo jų atrofiją, bet, pavartoti augimo laikotarpiu, gali paveikti jauno šuns kaulų augimo zoną, taip sustabdydami kaulų augimą į ilgį.
Displaziniams šunims taip pat taikomos fizioterapinės procedūros – įvairiausi šildymai, po kurių šeimininkas turėtų ypač atidžiai stebėti, kad jo ligotas, mažai judrus šuo ilgą laiką negulėtų ant šaltų ir drėgnų grindų, neperšaltų ir dar labiau nepablogintų savo būklės.
Šeimininkams derėtų įsidėmėti, kad kremzlė yra maitinama tik pasyvaus judėjimo metu, todėl segančius displazinius šunis į ilgesnius, lėtus pasivaikščiojimus reiktų vestis su pavadėliu.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti sergančio šuns dietai – pašare turi būti mažai baltymų, riebalų ir pakankamai vitaminų bei mineralinių medžiagų, nes antsvoris smarkiai perkrauna pažeistus sąnarius.
Pasirinkdami gydymo metodus, sergančių šunų savininkai privalo drauge su vet. gydytoju aptarti jų efektyvumą, galimas komplikacijas ir apsispręsti dėl jų taikymo tikslingumo. Gydymo kaina čia užima, deja, ne paskutinę vietą.
Prevencijos priemonės
Klubo sąnario displazija – įgimtas, genetiškai paveldimas susirgimas. Nors veislinių kalių šėrimas, pasak amerikiečių mokslininkų, turi šiokios tokios reikšmės displazinių šuniukų skaičiui vadose, tačiau vienintelė tikrai efektyvi kovos su displazija priemonė yra tinkamas veislinio darbo organizavimas ir ilgalaikių antidisplazinių selekcijos planų sudarymas bei nuoseklus jų įgyvendinimas.
Prevencinis darbas yra veisėjų garbės ir sąžinės reikalas, nes, nesiėmus jokių priemonių, polinkį į displaziją turinčios veislės laukia keli, vienodai liūdni tolimesnio likimo variantai:
Kankinantis gyvenimas su nepagydoma liga;
Veislės išnykimas;
Sąlyginis veislės išsaugojimas, kryžminant su panašaus fenotipo į displaziją nelinkusiomis veislėmis.
Praktiškai antidisplazinės programos įgyvendinamos dviem etapais:
1. Kliniškai ir rentgenologiškai ištiriami visi 18 mėnesių amžiaus sulaukę veisliniai šunys bei kalės ir iš veisimo programų pašalinami visi, sergantys bet kurio laipsnio displazija.
2. Visų veisimo programose likusių sveikų veislinių šunų palikuonys ištiriami kliniškai ir rentgenologiškai. Iš veisimo šalinami tiek patys displaziniai šunys, tiek jų tėvai – displazijos genų nešėjai.
Tokios griežtos priemonės būtinos, nes klubo sąnario displazija yra poligenetiškai perduodama patologija ir pavienių veislinių šunų kliniškai bei rentgenologiškai patvirtinta sveikata negarantuoja, kad jų palikuonys taip pat bus sveiki. Bet kokia, net ir menkiausia abejonė turi būti laikoma pagrįsta, o abejotini šunys iš veisimo eliminuojami.
Kaip nuoseklaus ir sėkmingo antidisplazinės programos įgyvendinimo pavyzdį pateikiame Vokietijos Demokratinėje Respublikoje 1968-1986 metais atliktą darbą (duomenys publikuoti rinkinyje „Klub služebnogo sobakovodstva" – „Tarnybinės šunininkystės klubas“ Maskva, leid. „Patriot" 1989 m.): „Tuo metu nė viena pasaulio valstybė nevykdė tokios griežtos antidisplazinės programos, kokios ėmėsi VDR veisėjai, siekdami nugalėti šį paveldimą defektą savo šalies vokiečių aviganių populiacijoje. Per visus 18 programos įgyvendinimo metų veisimui numatytus šunis kliniškai bei rentgenologiškai tyrė vienas specialistas, ir tai užtikrino tyrimų kokybę bei apsaugojo nuo bet kokių manipuliacijų su leidimais ir pažymomis.
Pirmieji 1968 metais atlikti tyrimai parodė, kad veislei gresia katastrofa – beveik pusė visos populiacijos buvo pažeista displazijos. Tačiau griežtos, netgi drastiškos priemonės leido šį skaičių beveik perpus sumažinti jau per pirmuosius 3-5 programos įgyvendinimo metus.
Pirmajame etape iš veisimo buvo eliminuoti visi vidutine ir sunkia displazija sergantys šunys, lengvos formos pažeistieji buvo veisiami ribotai. Nuo 8 dešimtmečio pradžios buvo veisiami tik visiškai sveikus sąnarius turintys šunys.
Griežtos selekcijos rezultatai išryškėjo tik 9 dešimtmečio viduryje, bet ir tuo metu šeši septyni šunys iš 100-to sirgo arba buvo displazijos paveldimumo nešėjai.
I. Sturas, Vienos gyvulių veisimo, genetikos ir veterinarijos instituto docentas, mokslų daktaras, 1990 metais Štutgarte išleistame straipsnių rinkinyje „Huftsgelenksdisplasie bei Hunden" („Šunų klubo sąnario displazija" pateikia tokį antidisplazinės veisimo programos planą:
•Kuo pilnesnis visų veislinių šunų ištyrimas, laikantis standartizuotų tyrimo metodų, kad rezultatus būtų galima lyginti, ir dažni pakartotiniai tyrimai.
•Visų displazinių šunų eliminavimas iš veisimo programų.
•Kuo išsamesnis visų atrinktųjų šunų palikuonių tyrimas tais pačiais standartizuotais metodais, siekiant eliminuoti taisyklingo fenotipo į displaziją linkusius šunis.
•Išaiškinti ir eliminuoti tėvus – displazijos paveldimumo komplekso nešėjus.
•Išaiškinti ir eliminuoti nešėjų brolius bei seseris.
•Tobulinti ir nuolat taikyti displazijos atpažinimo metodus.
Tik laiku ir griežtai vykdoma antidisplazinė programa gali būti sėkminga.


Vet. gydytojas Juozas Kvalkauskas