Šuns ištikimybė

Och, neapsakomas džiaugsmas! Po kelių metų vieną vakarą Bigis netikėtai kieme išvydo savo šeimininką. Šokinėjo iš džiaugsmo, laižė rankas, veidą. Ir aš prisiminiau savo senelio gyvenimo istoriją.
O buvo taip... Kai senelis išėjo karan, Džimiui tuomet nebuvo nė metų. Ilgai, daugiau kaip 10 metų, šuo Džimis neregėjo savo šeimininko ir niekas neregėjo, nes buvo gavę žinią apie jo žūtį kare. Kartą, saulėtą vasaros rytą, į vienkiemio sodybą įslinko elgeta su maišeliu ant pečių, rankoje lazda, paliegęs, raišas. Jis nuėjo tiesiai prie šuns būdos, o šuo džiaugsmingai inkštė, šokinėjo, laižė jo vienintelę ranką, sumaitotą veidą, akies vietoje likusią akiduobę. Elgeta tylėjo... negalėjo ištarti "Džimi", negalėjo, nes buvo nebylys. Sodybos šeimininkai, išvydę elgetą savo kieme, pradėjo burnoti ir vyti laukan. Kai elgeta buvo beuždarąs vartelius, staiga šuo išsinėrė iš antkaklio, pasivijo ir ėmė džiaugsmingai inkšti ir jį bučiuoti. Elgeta irgi apsikabino šunį ir abu iš džiaugsmo susmuko ant žemės už sodybos vartų. Tai matė kieme stovintys vyras ir moteris, matė, kaip elgeta šuniui padavė savo kepurę. Šuo Džimis įsikandęs kepurę atlėkė prie moters kojų ir ją pametė, o pats gailiai žiūrėjo į šeimininkės akis ir inkštė inkštė. Moteris stebėjosi šuns elgesiu ir prisiminė, kažkada buvęs jos vyras mažą Džimį išmokino atnešti kepurę, kai jie susipykdavo. "Džimi, prašyk atleidimo",įsprausdavo savo kepurę Džimiui į nasrus, o šis atnešdavo prie žmonos kojų. Tuomet abu sutuoktiniai smagiai juokdavosi ir pykčio lyg nebūta. Moteris su jauduliu širdyje išėjo už vartų ir negalėjo atsistebėti šuns ir šeimininko ištikimybe, tik dabar ji atpažino savo vyrą, kuris buvo laikomas žuvusiu kare.