Džerio atsiradimo istorija.

Tai įvyko 2004 metų gruodį. Ėjau po mokyklos į namus ir pamačiau įdomiai išmargintą šuniuką didžiulėmis letenomis. Pašaukus iš kart pribėgo vizgindamas savo uodegytę. Kadangi parėjau anksti, šuniuką parsinešiau namo - žinojau,kad tėvai dar bent porą valandų namo negrįš. Daviau ėsti (turėjom ėdalo,nes tų pačių metų vasarą partrenkė mūsų spanielį...). Užsikėliau šuniuką ant lovos ir jaučiausi pati laimingiausia pasauly,nes vėl galėjau justi kaip mažas šiltas kūnelis glaudžiasi prie manęs ir giliai kvėpuoja. Savo nelaimei (o gal laimei?) užmigau.
Grįžo mama, ją šuniukas iš kart sužavėjo,bet ji nepritarė šuniuko pasilikimui pas mus (dar nebuvo pakankamai sugiję žaizdos po Tobio netekties.) Kai grįžo tėtis,net į kalbas nesileido dėl šuniuko. Bet per keletą valandų ir su ašaromis akyse pavyko prikalbėti tėtį,kad palaikytume šuniuką kol surasime jo senus šeimininkus ar kol atsiras žmonės norintys jį pasiimti. O aš širdyje prašiau Dievo ,ar ko nors kito kas žmonių likimus tvarko,kad tokie žmonės iš vis neatsirastų.
Po poros savaičių nei nauji šeimininkai,nei seni neatsirado. Šuniukas augo jį pavadinome Džeriu.
Po mėnesio sužinojome,kad kitoje gatvėje žmonių auginta kalė Nora atsivedė šuniukų. Jos šeimininkai šuniukus išdalino vaikams,vienas atsidūrė priešais musų namą esančiame name (o aš vis galvodavau kodėl mūsų Džeris ir jų Bartas tokie panašūs...). Išaiškėjo,kad vieniems vaikams tėvai neleido pasilikti šuniuko ir jie šuniuką paprasčiausiai paliko gatvėje...
Kadangi Džeris augo tėtis nusprendė,kad jam per maža vietos mūsų namuose. Teko skirtis - aš likau Alytuje,o Džeris iškeliavo į Kalvariją, pas mano senelius. Džeris -didelis šuo,todėl jam geriau ten. Jis turi didelį voljerą,kur praleidžia dienas,o naktimis (vasarą) jį leidžia į aptvertą teritoriją už namo - saugoti senelių ožkų.
Stengiuosi bet kas antrą savaitgalį nuvažiuoti jo aplankyti. Jis,žinoma,džiaugiasi kiekvienu mano apsilankymu.