...Apie mano haskį, vardu Aikas...

Tai vat, galvojau ir sugalvojau,kad reikia ir man pagaliau parašyt pirmąjį blogą apie savo šunėką. Nesu nė karto gyvenime rašęs tokio daikto, taip kad profesionalumo nesitikėkit. O čia papasakosiu apie tai, kaip mano kindziulis atsirado pas mus namuose ir koks jo charakteris.
Visko pradžia buvo tai, kad praauginę devynerius metus savo ankstesnį šunį, buvom priversti su juo atsisveikinti, kadangi jam buvo kepenų auglys. Ilgai liūdėjom, kol galiausiai nepradėjau tėvams zysti, kad noriu naujo šuns. Šie, aišku, į mane dėmesio nekreipė, atsakydami, kad bus labai sunku, kai prasidės studijos, reikės mokytis, o čia dar šuo. Trumpai tariant, kas dieną jie sugalvodavo po naują priežastį, kodėl mes negalim auginti šuns. Galiausiai trūko ir mano kantrybė ir nusprendžiau parodyti savo charakterį. Būdavo, grįžta Paulius iš mokyklos, pasisveikina su tėvais, savo kamabario duris trinkt- ir nė žodžio daugiau. Taip tėvai ištempė gal savaitę, ir ką jūs manot?- skorpionas nebūtų skorpionas, jei nepasiektų savo. Netrukus išgirdau nuosprendį- perkam šunį. Internete susiradau šusnį skelbimų, jog parduodami haskiai. Labai norėjau būtent šios veislės, nes tėvams, kai dar auginom ankstesnįjį šunį, buvau pasakęs, kad kitas mano šuo- tik haskis. Taigi, po ilgų ir nuobodžių skambinėjimų galiausiai išsirinkom labiausiai patikusį variantą. Nežinau, kas tai sąlygojo- galbūt tai, kad žmonės, su kuriais kalbėjom, bendravo normaliausiai. Sekančią savaitę su tėčiu nuvažiavom į netoliese Kernavės esantį kaimelį, kur pirmą kartą savo gyvenime realiai ir išvydau gal kokį tuziną haskių. Nieko nelaukę, sodybos šeimininkai mus nuvedė į patalpą, kurioje lakstė gal keturi tokie maži kindziuliai. Kitokio varianto net ir negalėjo būt, kad nepirksim. Palikom avansą, ir su dideliu džiaugsmu grįžom namo.
Palaukti teko gerą mėnesį, kol galų gale išaušo diena, kai galėjom pasiimti savo naują šunėką. Atsikėliau, atriedėjau autobusu iki Vilniaus ir po tėčio darbo vėl nuvažiavom į tą patį kaimelį. Ir tada sako tas žmogus: “na, tai rinkis, kurį imsit”. O jie visi tokie mažučiai ir visiškai vienodi. Na ką, galvoju, imsiu, kuris pirmas pas mane ateis. Tačiau atėjo kažin koks tai priguitas, susigūžęs haskiukas, o Aikas tuo metu man taršė džinsus. Tad ir nusprendžiau, kad noriu to šuns, kuris drąsiausias. O pasirodo, kad dar ir labiausiai pasiutęs. Kelionę iki Druskininkų jis sau ramiausiai važiavo begulėdamas ant mano kelių, be jokių cypimų inkštimų. O kai jau grįžom į naujuosius namus, tai vaikinas, gal praėjus penkioms minutėms, jau savo tvarką ivesdinėjo.
Taip Aikas leido savo nerūpestingos vaikystės dienas Druskininkuose, kol galų gale atėjo vasarą ir prasidėjo mūsų visos šeimos kraustymasis į Vilnių. Šuneliui, regis, naujieji namai iš pradžių nelabai patiko: paliktas namie vienas kaukdavo, o grįžę visada rasdavom kokią nors šunybę: tai tapetai nulupti, tai batai sugraužti, tai skulptūrėlės, statulėlės suėstos. Tačiau, laikui bėgant, kažkaip ėmė jis ir apsiprato. O dabar didžiąją dienos dalį praleidžia gulėdamas balkone- ten turbūt jo tvirtovė.
Pasiekimų jokių parodinių mano Aikas, deja, neturi. Nes neturi ir dokumentų. Užtat jis yra labai protingas šuo- kaip tikras profesorius atlankė dresūros kursus, tai moka daugybę komandų. Dar pats savarankiškai išmoko atsidarinėti kambarių duris( tad teko spynas sudėti).
Trumpai apie jo charakterį: be galo linksmas, nenustygstantis vietoje šuo. Kaip ir tikras haskis, labai nemėgsta būti vienas ir stengiasi nuolat būti dėmesio centre. Tai- nuolatinis mano ilgųjų popietinių pasivaikščiojimų kompanijonas. Kaip išeinam dieną su juo į kiemą, tai ir prapuolam kokiom porai valandų.
Ale žiūriu, gal jau baigsiu skaityti, nes nemenką novelę aš čia jau parašiau. Tai gi, nevarginu jūsų, ir tariu išvadinį žodį:
Esu beprotiškai dėkingas savo likimui, savo užsispyrimui ir iš daliesž tėvams, kad mūsų namuose atsirado Aikas. Tik jis dažniausiai sugeba praskaidrinti man nuotaiką, kartais ir sunervinti, tačiau tokį šunį bausti kartais visai nekyla rankos. Ačiū tau, Aikai, kad esi ir sugebi mano gyvenimą paversti šiek tiek dinamiškesnį. Visada tave mylėsiu...