
...Apie šį bei tą...
PawlyzaS, 2009-06-04 14:47:06

Va čia jums truputį atgaivos karštoms vasaros dienoms, ir kad atsimintumėt žiemą. Et, seni laikai- ir Aikas dar jaunas, ir Pauliaus plaukai dar ilgi...

Et, šaukia toliai tolimi...

Šuo, dubenėlis vandeniui( ten pievoje, jei gerai įsižiūrėsit- pamatysit), bei gi didysis dviratis.

Apsikaifavęs nuo pavasario šuo, smagiai sau begulintis pievoje

Pikc žvilgsns...Ar čia bent jau turėjo toks būt
Vat, gyvenu sau, kaip mano senelė pasakytų „po valio, po valio“... Bėga gyvenimas, lekia dienos, metai, žiū, tuoj ir vasara pasibaigs...Kokių tai labai jau reikšmingų įvykių čia mano gyvenime nelabai ir pasitaikė pastarosiomis dienomis. Ai, nors ne, pasitaikė- Anatomijos egzaminas. Vat ėmė, ir pasitaikė jis man šiandien. Žinokit, lai Dievas visus apsaugo, kurie padarė tokia pat klaidą, kaip ir aš. Vakar supratau, kad metų anatomijos kursas tikrai nėra toks lengvas, ir kad per dvi paras jo tikrai neišmoksi. Na bet et, kaip ten sakoma- klysti žmogiška...Vieną kartą nuėjau miegot antrą, kitą- trečią valandą nakties, ir žiū, brač, nenumiriau dar, o vat sau visai gyvas ir sveikas sėdžiu ir čia bloga rašau....Apie ką aš čia...Aj, va, neblogai ten visai sekėsi, o paskui laukė labai būk tai įstabi kelionė namo. Važiuoju važiuoju sau troleibusu, ir staiga ans tik sustoja, vairuotoja maloniai visų išprašo iš troleibuso- nevažiuos, mat, toliau. Ale velniai žin, kokiame ten Dievo pamirštame krašte ji mus paleido, bo sekančio troleibuso teko laukti nei daug, nei mažai- gerą pusvalandėlį...Tačiau paskui gi prisistatė visas būrys- net visi penki- troleibusų. Tatai turėjom labai didelę pasirinkimo laisvę, kuriuo troleibusu gi važiuoti? Nors ne esmė, kad jie visi važiuoja tik viena ir ta pačia kryptimi. Tai vat...
O gi vakar mano tėtis išvažiavo į kaimą. Ir Aiką kartu pasiėmė. Tai kažkaip keista daba namuose- tuščia taip, nyku...Nėra to vietoje nenustygstančio kamuolėlio...Bet vat, sakiau tėčiui, kad geriau jo neimtų, nes ten nesusitvarkys su juo...Ir spėkit, kaip gi jam sekasi tai daryti? O gi tiesiog nuostabiai... Nuvažiavo į kaimą, ir skambina:
- Žinok, ką su tuo tavo( atkreipkime dėmesį į tai, kad jai šuo padaro ką nors bloga, tai tada jis būna mano, o kai kiemo vaikai siekia jį paglostyt, tai tada jau būna „geras MŪSŲ šuniukas“) šuniu daryti, tai nežinau. Lakstė lakstė po kiemą, ir žiū- dingo kažkur.
Tai vat, toliau istoriją pasakosiu be jokių cituojamų kalbų, o tiesiog savais žodžiais. Būk tai Aikas labai mėgsta nutipenti pas kaimynus į kiemą, jei tik užmato, kad nieks po savą kiemą nevaikšto. Taip šunėks padarė ir šį kartą. Tik vat skirtumas tas, kad šį kartą iš kaimynų kiemo vaikinas grįžo su lauknešėliu- sunkiu krizės laikotarpiu nusprendė, kad šeimininkai turbūt valgyt nelabai turi ką, tai nutarė mums vištą parnešti. Kaimynų. Nebegyvą, žinoma. Gi per sunku būtų dar sparnais besimosikuojančią vištą nešt...Tai vat taip dabar tėtis ir sėdi kaimelyje tyliai, laukdamas, kol ateis kaimynai vištos ieškot...Et...
O šiaip tai vat nesakykit, bet toks oras- tai nu fantastika tiesiog. Per vieną dieną matyti visus tris, praktiškai, jei giliau į mišką įlįstum- net ir keturis metų laikus, yra tikrai ne kasdienis įvykis. Na, bet nenukrypstu nuo temos, ir manau, kad jau tarsiu jums tą lemtingąją savo frazę:
Iki susirašymo kituose blog‘uose!
Skaitykite komentarus 53
Norėdami komentuoti prisijunkite arba registruokitės čia |