...Apie tris dienas kaimely ir mūsų jaunąjį vyruką...

Laba rytą, gerbiamieji. Vat, trečiadienienį apturėjom tokį didelį ivykį pas save namuose- Aikui sukako jau lygiai viens mets. Dabar jis jau tikras vyras pas mumi namuose. Įsivaizduojat, gi netgi vienas metas! Ta proga mūsų vakarinis pasivaikščiojimas truko ypač ilgai( ten gal nuo šešių iki aštuonių) ir dar gavo progos Aikas su Pūga pabendrauti. O gi prieš šį nuostabų įvykį buvo dar keletas nuostabesnių:
Aiko principai
Vat vaikinas prieš savaitę buvo sugalvojęs sau iškylą po mišką vakare pasidaryt, tai strioko visiems nemenko įvarė. Vaikštom vaikštom mes sau su juo vakare, paleidau aš jį, tada pasišaukiau, kai per kelią reikėjo pereit, tada vėl paleidau, o vat tada jis ėmė ir sugalvojo, kad papraščiausiai galima neatsiliepti šeimininko šaukiamam. Tada Paulius susinerdavęs šuns gal dvi valandas po visus Žemuosius Panerius lakstė- šunio nėra. Susitaikęs su ta mintim, kad tai buvo paskutinė diena gyvenime, kada mačiau Aiką, grįždinėju link namų ir, staiga,- Eureka! O gi mano šunėkas sau aplink namus vaikšto ratais kvadratais. Pasišaukiau, ans atbėgo, aišku, pylos biškį gavo, o paskui pargrįžom namolio.
Aiko atostogos.
Vat per jas tai vaikinas bent išsilakstė išsisiuto kiek tik galėjo. Kokias keturiolika valandų per dieną šuo praleisdavo būtent kieme. Smagu ten jas, man regis, buvo,- daug vietos, o dar ir šunų yra, tačiau didžiausias nuotykis buvo, kai Aikas atrado, jog kaimynai laiko vištas. Tad vat, pirmadienį, jau prieš išvažiuojant, užsuko pas tėvus dar šiokių tokių pažįstamų. Anie su vaikais buvo, tad sugalvojom eit nuo kalnų su rogėm pačiuožinėt. O vat tie kalnai randasi būtent prie kaimo kaimynėlių namo. Aikas, savaime aišku, ėjo kartu su mumis. Ir staiga tik žiū- o gi šuo jau pas kaimynus į kiemą praktiškai įlindęs. Paulius irgi neatsilieka- einu paskui jo sugaut. Ir vat tik įėjęs į kaimynų kiemą išvystų( tiksliau gal, išgirstu) tokį vaizdą- užmatė Aikas, kad prie kluono yra vištidė, tad tiesiu taikymu ir užsuko ten. Ir staiga pasigirsta vištų klyksmai :“ gelbėkit, mus pjauna!“. Pirmasis iš vištidės kailį neša drąsusis gaidys- Aikas jo jau nebepagavo. Tačiau, kaip jūs manot, argi mano šuo neužmatė, kad išbėgus po kiemą laksto ir viena višta? Būtent. Spartusis mano šuo tik chobct ant tos vištos, į nasrus, ir davai laukais bėgt. Stovi Paulius vidurį kiemo isteriško juoko apimtas, bet ką, galvoju, reik vištelę nuo savo vilko gelbėt. Tad paskui Aiką, ir rėkiu, kad tas vištą paleistų. O jis, turbūt supratęs, kad pasigavo dar visai neapdorotą vištieną, kad norint suėst, pačiam teks ir plunksnas nulupt, trenkė vidury laukų, ir namo nubėgo.
O vat prieš pat išvažiuojant vyrukas sugalvojo pelkėje išsimaudyti, tai namo važiavom visa šeimynėlė nosis užsikišę, nes kvaps tai uj ne koks buvo...
P.S. ir iš gal poros šimtų Aiko nuotraukų tikrai buvo lengva atrinkti penkias pačias pačiausiais :D