...Et, tie mažiuliai kindziuliai...

O, gerą jums šią didingą dieną, gerbiamieji ir gerbiamosios, nelabai gerbiamieji ir nelabai gerbiamosios. Būriu būriu aš jums vis čia, kad apie mažiulius kaimo šuniulius parašysiu, ale kaip nesusiruošiu, taip nesusiruošiu. Vat kažkaip dabar atradau laisvą minutėlę, tai galvoju, jamsiu ir padarysiu, ką jau seniai žadėjęs. Tai gi, variklius užkuriam, bures iškeliam, sparnus išskleidžiam ir „važioujam“:
Yra gi pas mus kaimelyje, kaip kam žinia, o kaip kam ir nelabai- du maži šuniukai. Berniukai abudu. Vienas yra baltas mažas šustras šuo, o kitas yra juodas mažas šustras šuo. Labai jau ten pusseserė užsidegus jiems vardus sugalvot, ale vat kad aš tai neleidžiu taip daryt, nes, anot lietuvių liaudies išminties ir šiaip senų bobučių „zababonų“, jei duosi šuniui vardą, tai jis pas tave ilgam laikui pasiliks. Galėtume mes ten juos priglaust, bet, mano manymu, nuolatiniai namai daug geriau, nei laikinas prieglobstis. O dabar apie kiekvieną iš jųjų trumpai:
Mažas baltas šustras šuo. Kaip jau supratote, jo kailis yra baltas, toks truputėlį su juodom dėmėm. Vat tos dėmės ypač išryškėję ant galvos( ganėtinai įdomiai atrodo baltas šuo juoda galva) ir ties užpakaliu maždaug, toks juodas lopinėlis yra....Dar, be to, gi jis yra labai ir šustras toks- varinėja sau po kiemą, kuris, kaip tokiam mažam šuniui yra tikrai nemažas, su Aiku labai įdomiai žaidžia( ans tai vieną kartą jėgų neapskaičiavęs kad pylė iš letenos tam šuneliui, tai tas net nuvirto į šoną). Svarbu paminėti ir tą faktą, kad jis daaaug ėda, o daug paėdęs daaaug miega. Baramės, pykstam ten su giminėm, kam jie šunis tiek daug šeria, ale su jais bėdos, tai daugiau nei kaip su kokiom....(istorija čia kai ką nutyli, tačiau manau, kad supratingi žmonės ir šį kartą bus supratingi ir supras apie ką aš čia). Tai vat, tiek apie mažą baltą šustrą šunį.
Juodas mažas šustras šuo. Šitą dar kitaip „Klipatuku“ vadinam. Gaila man jo, fains toks šunėks būtų, ale kad biškį nelabai sveikuoja. Įtariu, kad ans aklas gali būti, nes bliūdo su maistu ieško bent puse minutės( nors tas bliūtas prie pat jo stovi), ėsdamas urzgia net ant savęs ir ant savo maisto, siusdamas su savo broleliu nemato, kur anam už pakarpos reik stvert...Vėl gi, čia svarstom svarstom su giminėm, ką su šiuo mažiuliu daryt( vieni siūlo užmigdyt, kiti kokių negerų vaistų paduot), ale man tai jis per daug mielas. Vat turėtų pastovius šeimininkus ir normalią priežiūra( tiek paprastą, tiek ir medicininę), tai gal kitep visks būtų....
O šiaip tai vat jiems abiems dabar yra maždaug šešios savaitės- žodž, šunėkai pačiam vėlyvos kūdikystės- ankstyvos vaikystės jegų žydėjime. Siūlykit, gal kam nors prireiks netyčia šunio. Šiaip tai jie dabar netoli Druskininkų tokiam kaimelyje yra, ale jai jau labai reikėtų, tai galėtumėm ir iki Vilniaus atvežti.
Tad šiam kartui, gerbiamieji ir nelabai, tiek. Gilus įtupstas, aristokratiškas reveransas, keletas nuotraukų ir „Iki kitų susirašymų!”