...Kaip mes gyvuojam, arba žygiai ir žiemą įmanomi...

Sveiki gyvi, ir nelabai gyvi, bet vis dar ant kojų tebestovintieji. Ech, žiū, jau seniai čia kažką ir rašiau- vis pradedu ką nors kurti, ale taip mintys ir nutrūksta, ties kūrinio vidurio. Tačiau šį kartą vat imsiu ir parašysiu, kaip gi mudu abudu su Aiku šauniai gyvenam. Iš karto visus perspėju, kad tai nebus toks nuostabus ir kūrybingas blog’as kaip tas, kur rašoma apie tai, kaip šuo stena ir pirdena, tačiau, gal ir šis kam nors patiks ir susilauks tiek daug publikos dėmesio. Tai gi, važiuojam.
Visų pirma, kaip jau didžioji dalis žinote, Aikas su Paulium paskutiniu metu pradėjo gana visai taip intensyviai sportuoti. Gaila, kad treniruočių su laiku vis retės, na, bet ne paverkšlent čia prisėdau, o pasipasakot, kokią įstabią tiesiog apturėjom praeito savaitgalio treniruotę. Tai gi, apsidžiaugęs, kad oficialios treniruotės prasidės ir Vilniuj, šeštadienio rytą su savo šunėku pajudėjau link...Taip, link Akropolio, mat prieš tai dar reikėjo tėtį iki ten pavežėti. Tai va, taip paskui sau su šunėku jau patraukėm link Druskininkų kelio, važiuojam važiuojam, gerai atvažiuojam, vietą surandam be problemų. Mes kaip visada būnam tokie punktualūs, kad sugebam atvažiuoti bent puse valandos anksčiau. Ale tai nieko, galvoju, šuo miške ilgiau pabus. Tai gi, prisiminęs patarlę, nėra to blogo, kas neišeitų į dar blogesnį, tfu, į gerą, patraukiu miško keliukais. Ir taip staiga tik šast, iššoka iš krūmų...Taip, medžiotojų džipas!( ale turbūt jau visi pagalvojot, kad bus kokia stirna ar šernas, bet žinokit ir tie medžiotojų džipukai sugeba tokius manevrus padaryt). Taip maždaug iš to džipuko išsirutulioja penki tvrito stoto vyrukai ir visi labai negražiai nužiūri Pauliu su Aiku.
- Ar čia jau kas nors medžioja?- tarė dėdė, kurio balsas turėjo skambėt maždaug panašiai, kaip Kalėdų senio...
- Em, nu kad ne....Abejonės apimtas atsako Paulius
- O tai jūs čia ką veikiat?
- Tai čia šunų kinkinių treniruotė bus.
- Kaip tai kinkinių?
- Nu paprastai. Pakinkai šunį į triratį ar roges, ir jis traukia...
- Oooo...O tai va mes perspėjam, kad čia medžiosim, taip kad savo šunų nepaleiskit, o jei gausit šratų, tai žinokit, kad nuo mūsų.
- Am, aha, būtinai žinosim.
Kaip jau supratot, Pauliaus reakcija buvo maždaug tokia „say wha?“ ir visai nenudžiugęs, kad tie medžiotojai čia sukiosis, toliau laukiau besirenkančių į treniruotę. Taip vat belaukiant ir sugūžėjo ne tik į treniruotę atvykusių žmonių, bet ir dar daugiau medžiotojų. Kadangi buvo rastas kompromisas, kad medžiotojai šunų nešaudys, o mes pasitrauksim iš jų teritorijos, tad kaip tarėm, taip ir padarėm. Sėdam į mašinas, važiuojam tolėliau ir... Pauliaus mašina nevažiuoja...Hm, bandom dar kartą- ir vėl tas pats. Kadangi aš šiaip esu genijus ir neturiu nė vieno asmens, kurie atvyko į treniruotę, telefono numerio, taip ir likom su Aiku dviese sėdėt miške. Patikėkit, buvo awesome. Surengėm tūsą ant ratų, ir buvo labai jėga. Nors šiaip vat tą akimirką tai visus labiausiai norėjau kai kur pasiųst ir mažų mažiausiai susprogdint nevykusią mašiną. Ale paskui ten kažkaip tai gavosi, kad pro šalį važiavo dar vienas žmogus, kuris šiek tiek( tai yra gal valanda su puse) vėlavo į treniruotę, tai mumi su Aiku ir pametėjo iki ten... Vo, taip ten šauniai gal net vieną kartą Aikas buvo pakinkytas, o paskui jau atvažiavo toks vienas dėdė, kuris turėjo mašiną nutraukti iki namų. Kaip žinia, žmogus turi sėdėti ir toj mašinoj, kuri yra tempiama, tad teko mumi su Aiku su visais atsisveikint, ir šiaušt namo...Sekmadienį į treniruotę jau nebenuvažiavome....
O šiaip tai su šunėku dabar visai gal gerai gyvenam...Nors ne, jam tai gal ir blogai, mat tokio nuostabaus dalyko, kaip mokslai, dėka, šuo gauna vis mažiau dėmesio. Ale vakar nusprendžiau, kad reikia už tai atsigriebti, ir, grįžęs namo po biochemijos egzamino, kuris mane išsekino visom įmanomom prasmėm, pasiėmiau Aiką po pažąsčia, ir patraukiau į jau pamirštą super duper mega žygį. Klajojom po miškus ir klonius maždaug tris valandas, nuėjom, įtariu, gal tikrai daugiau nei 10 km, ir tai buvo tokia gera atgaiva ir kūnui, ir sielai, na, ir kas be ko, Aikui. Ta tai gi dar buvau nusprendęs, kad reikia šuneliui duoti laisvės ir pasilakstyti, ale anas, būdamas toks pižonas, kaip tais visai nelakstė. Mat jam matyt nelabai smagu, kai sniegas taip lūžinėja( taip taip, jis nebėra toks purus, ant jo kažkoks ledokšnio sluoksnis susidaręs, tad šuniui taip ropoti, matyt, menkas malonumas). Apsitrynęs aplink kojas šuo buvo greitu laiku pririštas, ir taip vėl sau toliau nuėjom senais keliais. Ėjom, ėjom, tada dar biškį paėjom, kol priėjom tokį awesome lauką. Šiaip jau visiems gyriausi, kokia vakar nuostabi gamta buvo, tai vat ten atėjęs suvokiau, kad tokiu Vilniumi, kurį mes galime matyti su Aiku, tikrai ne kiekvienas ir ne kasdieną grožisi :) Va, o paskui gi nutarėm, kad davai kertam kampą per tokį miškelį. Tai aš kažkaip dabar manau, kad mes ten ne tik kad nenukirtom jokio kampo, bet dar ir huuuuge ratą padarėm. Kadangi aš esu labai principingas, ir man principai neleido apsisukt ir eit pėdsakais atgal, o aš jau jaučiau, kad mes biškį šiek tiek pasiklydom, tai taip ir ėjom, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių...Ale paskui ten kažkaip gerai iš jo išėjom, labai tuo džiaugėmės, sušokom pergalės šokį, ir jau beveik patraukėm namolio. O gi begrįžtant link namų apturėjom nuostabų diskursą su dviem gyvenimo nelabai džiuginamais gatvės gyventojais....Viskas atrodė maždaug taip:
Tai gi, grįždinėjam su Aiku namolio, ir taip matau, stovi dvi žmogystos ant kelio. Jau lyg ir ruošiasi pasitraukt man iš tako( moteris, kaip supratau, labai šunio bijojo), ir staiga vyras klausia:
- Ar tu pro čia eisi?
-Ne, aš va čia nusuksiu.
- A, aišku…
Tada į dialogą įsiterpia jau kiek įsidrąsinus moteriškė, kuri paskui ir pateikė klausimų laviną:
- O čia tas vilko šuo?
- Ne, čia haskis.
- A, vaskis…
- Ne, haskis ( Pauliui jau juokinga. Atsakymai mano konkretūs ir aiškūs, ir normaliam žmogui leidžiantys suprasti, kad toliau pokalbio plėtot nenoriu…)
- A, haskis…O tai jie brangūs?
- Taip, brangūs…
- O tai kur jų pirkt būna? Gal turguj?
- Ne, veislynuose.
- A, aišku… O tai ji( nors prieš tai buvau paminėjęs, kad čia visgi JIS) namie gyvena?
- Taip, namie.
- O loja ant žmonių?
- Ne, neloja…
- O ką ėda?
- Žalią mėsą.
- Eik tu sau, visai žalią mėsą?
- Taip, visai žalią…
- O Chappi neėda?
- Ne, neėda
- Aišku. Bet ir gražus šuo…
- Dėkui. Ir šioj vietoj Paulius pasako Aikui go go go, šuo pradeda bėgt, aš ten sumykiu, neva šuo labai skuba, ir nueinu

Tad vat taip mes ir gyvenam, gerbiamieji. Šiandien dar planavau su šunėku vėl į žygį traukt, ale taip atsirado tokių planų ir darbų, kurie man neteikė jokio džiaugsmo, tai ir liko šunėks neišvedžiotas dieną... Kaip visada, dar keletas nuotraukėlių jūsų akiai, o daugiau informacijos šiaip visada galite rasti vo čia: http://pawlyzas.wordpress.com/2010/01/13/vel-poilsis/