...May days...

Vat, gerą besibaigdinėjantį pirmąjį gegužės sekmadienį, kolegos. Taip sakant, tik parašęs blog’o pavadinimą įžvelgiau jo paradoksiškumą, mat jeigu jis vadintųsi “Mayday”, tai lietuviškai tai reikštų “pagalbos, pagalbos!”. Bet, kadangi taip nėra, o ir ne apie tai aš prisėdau čia rašyti, tad pasidalinu su Jumis šio ilgojo savaitgalio įspūdžiais.
Ketvirtadienis.
Vat ši diena kažkaip praėjo be jokių įspūdingesnių įvykių- visa mūsų šeimnynėlė, įskaitant ir Aiką, patraukėm link Druskininkų, o vėliau ir link kaimelio. Druskininkuose šuo apturėjo galimybę prasitysti savo senaisiais vaikystėje mindžiotais takais, o vat kaime gavo tokį nuostabų dalyką, kaip “laisvė”. Kažkaip nusprendėm šį kartą jį laikyti paleistą, ir, mūsų visų nuostabai, šuo išsisiutęs, ir kaimynų vištos sveikos.
Penktadienis.
Tatai buvo didžioji bulvių sodinimo diena. Aikas, kaip ir pridera tikram gaspadoriui, padėjo visiems daržus daryti, o paskui dar vaikinas sugalvojo vietiniame Gerdašių raiste atsigaivinti. Tai vat, šuo paskui buvo įspūdingo švarumo, ir jo kailis buvo toks, sakyčiau, nebe juodai baltas, bet juodai juodas. Toks tipo JĖ. Vakare kaip ten tatai jam sekėsi negaliu tiksliai pasakyti, mat šuo apturėjo galimybę pasibūti su tėvais be manęs.
Šeštadienis.
O tatai buvo didžioji giminės suvažiavimo diena. Visi šuniuko grožėjosi, gerėjosi, kas antras bandė įrodyti, jog tai laika, ir kad jis ar ji tikrai žino, kaip galima atpažinti laiką ir taip toliau. Kiti, matai, sugalvojo net gi biznį daryti, ir užsimanė šunų kinkinius laikyti bei įtraukti juos į kaimo turizmo pramogas. Smagiai pakrizenęs iš tokių kai kurių giminių nusišnekėjimo bei sočiai pavalgęs, patraukiau link savo sodybos. Ten vat vakare nutarėm su pussesere eiti pasivaikščioti. Žinoma, ėjo ir Aikas. Tai vat, ėjo ėjo jis ten, ir sugalvojo netikėtai, kad gi galima pasisvečiuoti kas kažkokiu tai kaimo žmones. Iš tolumoje aidinčių balsų supratau, kad tie, matai, nebuvo patenkinti tokiu Aiko netikėtu vizitu( turbūt, stalo nespėjo padengt), tad šuniui teko apsisukti ir toliau eiti su mumis. Vėliau patekėjo mėnulis ir visi draugiškai nuėjom miegoti.
Sekmadienis.
Paskutinę ilgojo savaitgalio dieną Aikas taip pat praleido ganėtinai turiningai. Ypač didelį įspūdį paliko man vėl gi, pasivaikščiojimai panemunėje. Vaikščiojom vaikščiojom sau ten, ir staiga, žiū, stirna iš krūmų iššoko. Paulius ir sako savo pusseserei:
- Barbora, žiūrėk stirna!
O Barbora ir atsako:
- Pauliau, žiūrek, Aikas!
Taip vat mūsų šunėkas smagiai sau vaikėsi tą stirną, kol galų gale dingo iš mūsų akių ir stirna, ir Aikas. Gavom ten biškį strioko, ieškojom Aiko, o jo neradę, grįžom namo, kur jis jau smagiai sau gulėjo ir gaivinosi kibire vandens.
Tatai ir baigėsi mūsų šaunusis savaitgalis. Dar labai džiaugiuosi dėl Aiko, kad kaime pagaliau susidraugavo su savo senąją drauge Gena, ir bent turi dabar šunėks su kuo pasiusti ir padūkti.
Tiek istorijų šiam kartui, iki greitų susitikimų!