...Šlovė nykštukams, saldus pergalės skonis ir visa kita...

Vaje vaje, nuo paskutinio tokio ala rimto blogo, įrašo, gyvenimo puslapio paviešinimo, ar kaip čia kitaip pavadinsi, taip nepagadinsi, žiū, praėjo jau net visi trys mėnesiai. Tai vat, kad nepasirodytumėm jau čia visiškai tokie „numirę“, apsileidę ar panašiai, kur buvę kur nebuvę, už jūrų marių, kalnų devynių, vėl ėmė ir apsireiškė du pasaulio gražuoliai, laisvieji paukšteliai ir panašiai- Aikas ir Paulius. Šiaip mums sekasi normaliai, o kaip sekasi „ne šiaip“, tai manau, vėl į savo pokalbių studija „Valanda su Paulium“, metas pasikviesti įžymųjį nūdienos personažą- sibiro haskį Aiką. Tad, kaip žemaitę saka, važioujam:

Laba diena, pone prapuoleni...
Hou hou hou, sveiki, vaikai mano. Jūs visi su manimi esate sawgūs...

Prasidėjo BalticCup'as.
Žinokit, pastaruosius kelis mėnesius, mes, tai yra, aš, Taiga ir Paulius, labai įnirtingai treniravomės, nes prasidėjo tarptautinis kinkinių čempionatas, kitaip dar vadinamas Baltijos taure. Treniravomės visai dažnai, kas man visai patiko, nes man, kaip žinia, labai sporto šuniui esant, labai patinka ir bėgti... Viskas prasidėjo nuo paprastų pasivėžinimų dviračiais, kadangi paspirtuko mes neturim. Nors šiaip Paulius sakė, kad bandys darytis, bet jis ten vis pamiršta kažkam paskambinti ir paklausti, ar tas žmogus galės padaryti, ar negalės... Bet neesmė... Tai va, ir per tas pirmas treniruotes tai sekėsi labai nekaip, ir Paulius biškį nervavosi. Aš bėgu, Taiga sukinėjasi atgal, tada aš jai kandu į šoną, kad ji bėgtų greičiau, o tada ji visai nebėga... Taip vat kelios treniruotės, kol nepradėjom treniruotis su kitais šunimis- ten dar toks Taiger buvo, Ringo, Sanga ir Toris. Tai va ten, kai daugiau šunų, visada smagiau bėgt, tai vieną kartą taip lėkėm, kad Paulius vos nuo paspirtuko nenuskrido. Aš tai šiaip norėjau, kad nuskristų, nes tada lengviau bėgt, bet tada jis pyksta, nes sako, kad čia netokios varžybos, kur šunys turi kuo greičiau atvilkti transporto priemones- čia dar ir „musheris“ ant jos turi būti...Ech, neįdomu kaip... O gi bet tačiau, po vat visų šitų mūsų treniravimųsi, atėjo ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas savaitgalis, kuomet vyko didžios varžybos, pritraukusios daug žiūrovų, ir, sakyčiau, dar daugiau dalyvių. Kaip gi jau supratote, dabar šneka Paulius, tad apie varžybas būtent jo ir pasiklausysime. Tai gi, varžybos, kaip ir visos kitos, buvo supah ir dar truputį. Aišku, didžiausia panika buvo, kad tik šunys bėgtų normaliai, kad nė vienas nepradėtų bimbinėt, kad nė vienas nesugalvotų sustoti ir panašiai. Tačiau, vos atvedus šunis prie starto, supratau, kad otaip otaip, tikrai lėėėksim. Ypač džiaugiausi, kad prie priešstartinių Aiko klykavimų šį kartą prisidėjo ir Taiga, pajutusi visą azartą. Vaikinas gi pas mus pasižymi kantrybės neturėjimu ir noru būti pirmas, tad jei, neduok die, pamato kažką išlekiančius, tai prasideda didžiausi skandalai, vaje vaje, išleiskit ir mane greičiau... Pirmos dienos startas buvo puikus- skriejom su vėjeliu, žemės taškėsi į veidą, Paulius suprato, kad be akinių kitą kartą nevažiuos, nes nori grįžti su sveikomis akimis. Tai gi, važiavom važiavom, ir štai, žiū, išlindę iš užu vieno posūkio pamatėme savo konkurentus. Šunims tada, kaip žinia, būna dar didesnis azartas ir paskata bėgti, nes mato, kad gali kažką aplenkti, turi ką vytis. Tad lėkėm lėkėm, ir prisivijome. Tada Pauliui buvo panika – o kaip gi su lenkimu? Kadangi per treniruotes ties šiuo dalyku nelabai dirbom, galvoju, nu dabar tai bus gražu, kai, belenkiant konkurentus, šunys ims, ir mesis jų pusėn. Ale ne- tie gi, spartuoliai mano, labai stropiai ir gražiai kaip lėkė, taip ir pralėkė, net galvos į šoną nepasukdami... Taip smagiai važiavom tuos tris su trupučiu kilometrus, kol neprivažiavom paskutiniojo kalno, prieš pat finišą. Mintyse jį keikiau jau kokį penktą kartą, bet nieko, mes jį įveikėm. Atvažiavom šauniai, ir vakare gi, skelbiami rezultatai, ir žiū, negaliu jais atsistebėti- mūsų kuklus dvejetukas tarp haskių pirmas! Antrosios vietos dvejetą aplenkėm, nors, tik penkiom sekundėm, bet vistiek, buvo šaunuma :) Bendroj scooter klasėje, su šiuo savo rezultatu, buvome treti, tačiau, kur gi- ar mums aplenkti euro/race dogus, ar mums aplenkti Europos čempionus, kurių šunys išvysto dvigubai didesnius greičius? :)
O antroji diena važiavimo klausimu buvo kiek sunkesnė. Visų pirma, koją pakišo į trasą išbėgęs kažkoks Bobikas, kuris pradėjo mus vytis. Dėkui dievui, šunys labiau suinteresuoti buvo bėgimu, tad ir lėkė net nekreipdami į jį dėmesio... Ir dar vienas smagumas buvo, kuomet viduriu trasos ėjo kažkoks kaimietis, nešinas šakėmis. Kad ir kaip garsiai Paulius rėkė, kad šis iš trasos pasitrauktų, tačiau, kaip ir visi lietuviai, jis sureagavo tik tuomet, kai jau praktiškai pradėjom jį lenkti. Na, ir dar viena nelabai smagi situacija buvo, kuomet šunys visiškai neišėmė vieno posūkio- tiesiog lėkė ir nulėkė tiesiai. Teko greituoju būdu šokti nuo paspirtuko ir kreipti juos tinkama linkme. To pasekoje, susipainiojo trosai ir šunėkai apsikeitė vietomis. Pagalvojau, kad bala nematė, yra kaip yra, tikrai neatkeitinėsiu nieko, taupom laiką, ir greičiau varom. Likusią trasos dalį veiksmas vyko normaliai, kol neprilėkėm vienos nuokalnės. Kadangi tą dieną, kaip žinia, lengvai palijo, ir trasa kai kuriose vietose buvo „pliurzos“ lygio, teko svarstyti- ar stabdyti, ir saugoti savo sveikatą, ar lėkti nestabdant, rizikuojant sveikais kaulais. Galų gale, nusprendžiau gi rizikuoti, ir, otaip otaip, posūkiai buvo išimti pakankamai sėkmingai, grįžom sveiki, su rankytėm ir kojytėm savose vietose. Irrr, po antros dienos važiavimo, rezultatų savo nesuprastinom, bet ir nepagerinom- pirma vieta Nordic DS2 klasėje, ir trečia vieta bendroje DS2 klasėje. Šlovė mano mazgiams, taip ir toliau! :)

Liga...
O gi žinot, nežinau nuo ko, bet įsivaizduojat, kažkas po varžybų pasidarė negerai su mano sveikata... Paulius, aišku, būdamas labai rūpestingu šeimininku, nieko nelaukęs, greituoju būdu nuvežė mane pas veterinarę, kur man nustatė, dabar laikykitės, nes nepatikėsit- peršalimą ir šlapimo pūslės uždegimą. Įsivaizduojat, net ir šiauriniai šunys, visgi, gali peršalti. Ilgai ir nuobodžiai gydė ten mane, kol pilnai pasveikau, tačiau dabar vėl esu šustras guvus šuo, ir viskas man labai gerai. Gyvenu laimingas, valgau sočiai ir skaniai, esu iščiūčiuotas išliūliuotas, na ir trumpai tariant- toks tikras pacukas, inkstukas, besivartantis taukuose :)

Aikštelė..
Kaip gi jūs jau žinote, ir kaip jau pasakojau anksčiau, važinėjam gi vakarais į aikštelę. Nuveža mane ten Paulius, kartais dažniau, kartais rečiau, bet ten būna smagu. Ten būna Kija, Taiga ir Nikita, su kuriomis mėgstu pažaisti. Na, Nikita nelabai mėgsta, bet aš jos neklausiu, ir vistiek siuntu kartu su ja. Ir dar ten yra Apačis ir Bleidas. Mes dabar jau visi kartu, trys pacukai didieji, būname aikštelėje, jokios tvoros mūsų nebeskiria. Santykius, aišku, reikėjo gi išsiaiškinti, ir, nepatikėsit, bet kovą pralaimėjau aš... Įkando man į ausį niekšas Apačis, bet aš vis dar nepasiduodu, ir tik ir tykau, kada galėsiu jam smogti iš pasalų... Kaip čia dabar, valdžia mat nemano rankose... Fuj fuj fuj...
Kas be ko, dar aikštelėje dabar ir daugiau šunų būna. Ateina ir Arktis, ir Džekis, ir Hasas ir dar daug daug kitų šunų. Vieni mūsų truputį prisibijo, nes mes esam gauja, o kiti elgiasi labai drąsiai, tai mes kartais juo „ant žemės“ nuleidžiam. Neskaudžiai, bet gi reikia naujokams senimo pamokas praeiti. O atsimenat dar, kai pasakojau jums apie tokį Taigį, kuris man nelabai patiko? Tai žinokit, jis vieną kartą išbėgo iš aikštelės, ir jį mašina partrenkė :( Visi labai jo liūdėjo, gaila visiems jo buvo- man irgi gaila, kad ir koks jis ten bebuvo, bet visgi, gynė mūsų veislės garbę... Tačiau dabar į aikštelę vėl ateina tie patys žmonės su kitu, tokiu mažiuku haskiu, kurio vardas irgi Taigis. Labai jau jis ten toks šustras kartai būna, ir visi iš jo juokiasi. Ir Paulius juokiasi, sako, kad jis kiauksi kaip kačiukas :))

Gyvenimas, ar kažkas panašaus...
O va gi, kaip jau minėjo Paulius, tai paminėsiu ir aš, kad šiaip viskas pas mus „po senovei“, gal ir yra kažkas naujesnio, bet šiaip, gyvenam, džiaugiamės, ir tuo nesiskundžiam. Vasarą, girdėjau Paulių su mama šnekant, tai sakė, daug būsim kaime. Man ten gerai, nes visą dieną būnu kieme, bet negerai, nes būnu pririštas. O manęs nepaleidžia, nes vieną kartą buvau pabėgęs... Ir vieną kartą dar kaimynų vištą papjoviau, bet pati kalta, kad nevietoj vaikščiojo!...

Žiū, brač, ilgokas tas mūsų interviu gavosi, tad kad jau visai jums čia neiškvaršintume galvos, mes skubame su jumis atsisveikinti, palinkėti jums nuostabių ir šiaip „fainų“ akimirkų, visko ko geriausio, ir sakome jums- iki kitų susimatymų!
Nuoširdžiai jūsų, ne ne ne, ne Algimanta Žukauskienė, o Paulius Stravinskas ir jo augintinis Aikas :)

P.S. Nuotykius iš Vingio chėbros gyvenimo galite rasti čia http://www.facebook.com/album.php?aid=172199&id=753819266&l=f8d9a3b8aa . Albumas karts nuo karto pildomas...
P.P.S. Mūsų sportavimų akimirkas galite rasti čia http://www.facebook.com/album.php?aid=127943&id=753819266&l=6df3496767 . Albumas taip pat karts nuo karto pildomas...
P.P.P.S. Kodėl blogas vadinasi šlovė nykštukams, galite neklausti, nes tikrai neįsivaizduoju :D Čia turbūt taip būna, kai per ilgai sprendi matricas, skaitai apie predikatų logiką ir į viską bandai žiūrėti LOGIŠKAI( taip taip, kai kam rytoj logikos egzaminas....veu...)