...Trise valtyje, neskaitant šuns...

Škia, gerą šeštadienio vakarą, gerbiamieji ir gerbiamosios bei visi kiti. Kaip gi jumi sekasi? Pas mumi tai visks po senovei- krutam po valio, po valio, ir tiek. Buvau vat šią vasarą pažadėjęs gi Aikui skirti daug dėmesio, daug ir visur su juo vaikščioti, tačiau visus planus gi ėmė ir sugadino netikėtai pasiūlytas darbas. Laiko ženkliai sumažėjo, taip kad šuo daba mano dėmesio gauna tik rytais ir tik vakarais...Et, skaudi ta tiesa, bet tokia jau ji yra.
O šiaip tai, kaip jau minėjau, jokių tokių super duper įspūdingų įvykių ir nėra susikaupę pas mus...Tačiau vat, šiandien šuo gi apturėjo progą pirmą kartą gyvenime pasimaudyti ežere. Neypač jis ten mėgėjas tai daryti, jam labiau patinka tik įlipti į vandenį, pastovėti prie krantelio, ir po kelių minučių mauti atgal į krantą. Dar vat šios maudynes ypatingos buvo ir man gi, mat taipogi pirmą kartą šią vasarą (net gėda prisipažinti), maudžiausi ežere. Na, yra kaip yra, nėr čia ko slėpt. Tatai vat ten mes sau smagiai maudėmės, tiesa, nepatiko man tai, kad buvo ypač daaaaug žmonių. Šuo tapo kažkokiu eksponatu, mat kas antras „užsikabindavo“ su klausimu: „Ar galima šunį paglostyt?“; „Čia laika?“ ; „Kodėl jo akys nemėlynos?“ ir taip toliau ir panašiai...Tik labai jau kažko tai mintyse įstrigo vienos bobutės pasisakymas- priėjo jin, pastovėjo, pažiūrėjo, ir sako „Va, pats gražiausias poilsiautojas čia“... Tai va, bet visgi, toks tas jau Vilniaus apylinkių ežerų likimas- su begale žmonių ir visom apgultom ežerų kratinėm....Paskui gi, kai jau išseko kantrybė atsakinėti į žmonių klausimus, be to, jau pasimatė net ir tai, kad Aikui jau pradėjo nebepatikti, kad ten kone kas antras priėjęs pradėdavo jį niurkyti, nutarėme, kad reikia užsiimti kokia nors veikla, o ne tūnoti ir „semkes“ gliaudyti...Pasirodo, kad ten netoliese būta kažkokio tai tėčio bendradarbio, kuris valteles nuomoja. Tad vat, ir gavom taip dykai tokia sakyčiau visai nemenką valtį, ir smagiai sau plaukiojomės po ežeriuką visa šeimynėlė kartu su šuniu. O Aikui gi, malyg, ten visai patiko- po visą valtelę ten šuo sau varinėjo, irklus griaužt pradėjo, ežerėlio vandenį lakė, o iš valties iššokt net gi nebandė, tiesiog gražiai ant valties kraštelio atsistojęs gaudė pralekiančius pro šalį vėjo gūsius....Tatai vat taip sau smagiai plaukiojomės, kol galų gale nuo irklavimo ir man, ir tėčiui pakirto rankas, tad nusprendėm grįžt atgal į krantą. Da ten truputėlį pasisėdėjom, toliau semkes palukštenom, kol sakyčiau paskui jau taip visai atvėso, tad nutarėm, jog reikia jau kaipo ir namolio traukti...Susidėjom visus savo ir nesavo( nors ne, ten tokių nebuvo, ten buvo tik „savo“) daiktus, sukrovėm juos į savo Audi šimts, arba kaip suvalkiečiai pasakytų „audi du po penkiasdiešimt“, užkūrėm varikliuką, ir taip pardardėjom namolio. O daba užtat sau šuo smagiai pučia į ūsą balkone, ir jokių rūpesčių nemato...