Tu, aš... Tai buvo kažkada...

Buvom kažkada senai... Senai?
Ne, nesenai, kažką aš sapalioju... Taigi .. Buvom nesenai... Buvome kartu. Tik Tu ir Aš, kartu, drauge.
Vasara mes šėlom, kvailiojom ir džiaugiamės kiekviena akimirka praleista kartu... O žiema, žiema buvo pasaka, žiema buvo mūsų metų laikas, ten tu tapdavai savimi, kaukdavai, lėkiodavai, urgzdavai ant medžių, gaudydavai sniegą... O ruduo, tau jis nelabai patikdavo, nemėgdavai sušlapti, tempdavai mane namo ir žiūrėdavai tomis supratingomis akimis lyg sakytum
- Ei, tu turi striuke o aš ne...
Pavasaris, pavasarį tu atgimdavai, anksti ryte pradėdavai staugti kad išeitume į lauką, o kai būdavo laikas eit namo tu ant manęs pykdavai...
Tikiu, tikiu tu dar šalia, visai šalia manęs, bet, aš bijau, bijau tave paleisti, bijau kad paleisdama tu dingsi ir niekada nesugrįši, kad niekada neišvysiu tavo akių... Kad paleisdama tave išnyks visi prisiminimai, visi, visi šilti prisiminimau kurie mus sieja... Bijau, jog pamiršiu tavo šilta, pukuotą ir man taip artimą kūną.
O gal? Gal tu kiekvieną naktį sugrįši į mano sapnus, gal vis dėl to tau laikas išeiti? Gal toks likimas?

...
Prašau padėk man, atsakyk į klausimus...
... Aliaska, kankinuosi, nežinau ką be tavęs daryti...