Mes...

Sveiki, nusprendžiau ir aš neatsilikti nuo kitų boniečių ir aprašyti kaip mudviem su Ambera sakasi.
Na, ką - gyvenam mes, pasiridenam. Atrodo lyg ir nieko naujo, bet iš ties tai pasikeitė daug kas. Dabar esu į planus įtraukusi šunės socializavimą ir po truputuką jį vykdau, o viso to tikslas bus - pasimątymai su draugais, bei vasarą vyktumėm į kinologų būrelius. O visas noras prasidėjo nuo šiauliečių susitikimo, į kurį, deja, vykau viena. Pamačiusi kaip smagiai šuneliai duodas ir nusprendžiau, jog greitai ne tik kitus stebėsiu, bet ir savąją prižiūrėsiu.
Šiaip, jei kuriam šunims atsidavusiui žmogui pasakyčiau, kaip dabar Ambera gyvena, gal jam būtų šiek tiek pasibaisėtina, kadangi skiriu šuniui į dieną gal valandą, kai į mokyklą einu; kramto ji ne per geriausią sausiuką, kai nesužiūriu, gauna ir nuo stalo maisto, kaulų. Bet aš galiu dabartinėmis Amberos gyvenimo sąlygomis net pasidžiaugti. Anksčiau kažkaip niekam nesiryždavau pasakyti, kaip anksčiau buvo. Ištiesų tų laikų net prisiminti nelabai noriu, nes įsivaizduokit tokį šunį: ėda kažkokį tikrą kombikormą "Džeko džiaugsmą", palaksto gal kartą į savaitę, kremta sau viską iš eilės, nuo stalo, nedresuojamas ir kas svarbiausia - nevisada gaudavo tos meilės. Ech, širdį dar ir dabar skauda, kad tiek metų išsvaiščiau veltui.
O dabar su Ja dar sunku susišnekėti, bet stengiuos ją kuo labiau pažinti ir pelnyti Jos meilę.
Būna kartais, kad norisi tiesiog imti ir parsivesti į namus ir auginti ją namie, kambarį, norisi turėti tėvus, kurie bent kažkiek pritartų man ir mano šunų meilei, o ne tik pasakius ką nusivaipytų ir nesureaguotų į prašymus, patarimus ar priėjus prie kompiuterio ir pamačius bone.lt puslapį ištartų "Ir vėl šunys, juk nudurnėsi, vaike." Norėtųsi dirbi ir užsidirbti, kad galėčiau rūpintis pilnai, su geru ėdalu ir visa kita. Tik gaila, kad tų norų tiek daug, o galimybių tiek mažai. Juk visdėto, ką gali "žmogus" kuriam nei 14 nėra? Domėtis ir visa kita. Bet tai juk nieko nepakeis.
Bet yra ir kam padėkoti ir pirmiausiai padėka būtų klasiokei, kuri man patarė užsiregistruoti bone.lt, bone.lt kūrėjams už tokio šaunaus puslapio kūrimą ir aiškų tiems žmonėms, su kuriais aš turiu džiaugsmo bendrauti. Ir esu tikra, jog tą patį pasakytų ir Ambera, nes dėka Jūsų ji galbūt visdar palakstytų tik kartą per savaitę. Dėka visų šitų žmonių aš išsprendžiau ne vieną problemą, nors ir nepavyko tėvų įkalbėti nuvešti šuns pas vetą, bet supratau, ką darau ne taip. Daug kas padėjo man padėti Amberai įveikti "antkaklio nusiėmimo" baimę.
Taip pat galiu pasididžiuoti, nors ir nelabai geru, bet užtat naudingui poelgiu, jog tėvams nematant, aš pašalinu kaulus, kurie skirti Amberai. Kai nežino ir širdis neskauda.

Ir nors kaip visi man prieštarautų, aš vis viena plauksiu prieš srovę ir sieksiu to, kad po kelerių metų aš galėsiu bone.lt nariams dalinti patarimus, juk visdėlto aš būsiu kinologė-ekspertė. :)

Taigi, tam kartui tiek, dėkoju, kas perskaitys ir iki kito karto.
Agnė ir Ambera.