Mano auksas

Kai tik ją atsivežėme namo ji buvo labai išsigandusi.Baisiausia buvo nauja aplinka ir nepažystami žmonės, kurie nežinia ko tau linki, jie atrodė baisūs ir dideli. Jorkiukė vis miegodavo ir miegodavo, gal nenorėdavo prabusti ir bendrauti su "nepažystamaisiais", o gal tai buvo tik sapnas? Sunkus buvo išsiskyrimas su mama, broliukais ir sesėm. Nauja aplinka kas dieną darėsė vis mielesnė. Žmonės nesikeitė, tik mielai pakalbindavo, paglosotydavo ir atrodė, kad jie nepriešai, o draugai. Mažoji pradėjo žaisti ir bendrauti, nors aplinkiniais dar nepasitikėjo. Naktimis buvo sunkiausia - reikėdavo mažąją įdėti į būdytę ir liūliuoti it mažą vaiką - apie miegojimą lovoje, net nebuvo kalbos. Sunkiausia buvo išrinkti vardą kuris tiktų jai. Pirmoji jos pravardė buvo Baimės riteris, o vienai kaimynei ją pavadinus strakalu, ši pravardė ją ir nulydėjo. Su strakalas susirimavo Zara ir mūsų naujoji damutė jau turi vardą - Zara strakalas. Taip, ji tokia ir augo: maža, greita, imli ir be galo aktyvi. Kai namuose dūkti jau darėsi ankšta, reikėjo persikelti į lauką, o kaip į pasaulio platybes be skiepų? Jie buvo baisūs, labai baisūs. Zarai veterinaro kabinetas ir dabar ne pati mylimiausia vieta, tik gerai, kad mes ten retai apsilankome. Pirmą kartą išėjus į lauką ją pasveikino bitė, kuri įgėlė jai į nosytę. Parėjus namo iš nosies pasipylė žalios putos - dar kartą pas veterinarą. Mažylei tokia nuodų dozė galėjo būti mirtina, tad kas dvi valandas reikėjo eiti pas veterinarą ir leisti priešnuodį.Taip - bitės ir dabar jos "aistra", bet dar labiau ji linkusi į nuotykius, tai perplaukia prūdą skersai išilgai, pabėga, išsineria iš pavudžio. Kuo labiau ji augo, tuo labiau stiprėjo mūsų tarpusavio ryšys. Aš pasitikiu ja - ji manimi, atsirado ir supratimas. Iki trejų metų ji dar vis mėgdavo pažaisti ir pašėlti, iškrėsti zbitką. Bet kuo toliau, tuo labiau ji nemėgsta žaidimų ir šėlionių. Nesenai ji buvo maža, o šią žiemą jai jau suėjo ketveri. Zara ja nebešelioja ir nebepabeginėja, klauso manęs, vertina, tai ką turi ir už nieką nepabėgtų, nes supranta - geriau nei čia nebus. Aš pasitikiu ja, ji manimi, tik paleidus lakstyti, dar vis atsiranda bėdų, nes laisvė (atsegimas nuo pavudėlio) retas dalykas - virtes savotiška promoga. Ech, ji mano auksas, draugė ir palydovė - Zara strakalas, kaip be jos?