Bairiukas*

Na ,gal ir nebe tas amžius rašyti blogus,gal šiek tiek vaikiška. Bet noriu pasidalinti savo kasdieninėmis emocijomis,kurias man sukelia Baira. Aš Jos taip norėjau, mykiau draugo,kaip mažas vaikas, nes ši veislė žavi mane, šuns sudėjimas -tiesiog beprotiško grožio,prikausto. Na, dabar aišku būna ir tų kasdieninių išdaigų,kurias mergyčka pridaro,sugraužia ar panašiai,bet vis dėl to jau beveik penki gražiausi mėnesiai ji su manimi, ir aš negaliu atsižiureti jos grožio ir meilumo. Kadangi mama mirė prieš beveik du metus,nors vis dar prisimenu kaip šiandien,bet vežys padarė savo ir nieko čia jau nepakeisi. Po viso šito mūsų likusi šeima iširo. Išsisklaidė, ko niekada nesitikėjau, didelis namas liko tuščias.Turtai ne viskas-juose laimes nėra. Taigi aš likau viena, turiu tik savo draugą,galbut busimą vyrą ir savo Bairytę. Tai Bairukas man suteikė tą tikrąjį antrąjį alsavimą mano gyvenime po visų nelaimių. Su ja aš pamirštu visą pasaulį, jis turi kitokią reikšmę mano gyvenime negu visi kiti šunys.
Mus su mama visada siejo didelė meilė šunims, ir dabar Baira man primins mamą visada.. :)