Kai įgelia laimės bitė (Laiminga pabaiga - ne vien pasakose)

Kartą Mukui įgėlė bitė, į leteną. Labai verkė. Bet kartais įgelia ir laimės bitė...
Gal prieš 7 metus, vaikštinėjom miškely. Mukas (dažnai palaidas bei nešioju), lakstinėjo arti manęs. Užsižiopsojau į gražų paukštį, visai trumpam. Kai atsisukau - Muko nebėra. Šaukdamas ir balsą praradau, pralėkiau visais takeliais aplink - prapuolė. Gal valandą ieškojau. Puldinėjau prie retsykiais sutinkamų tame miškely šunų vedžiotojų - nieko, pažįstam pažįstam, seniai jus žinom, bet nematėm. Paskutinė viltis - gal nubėgo namo?
Tu mano stebuklas: ties pėsčiųjų perėja, prieš šviesoforus, matau iš tolo: puldinėja pirmyn atgal, puola prie žmonių pauostyti, mato apsirikęs - užloja ir vis gailiai kaukia "aūū, aūū", per gatvę nebėga. Viskas, aš laimingas, net užsimeerkiau, sulėtinau žingsnį, palengva artėju, Pašaukiau,Muuuk, jis jau net nebetiki, tik žiūri. Pastvėriau ant rankų, į pievutę ir ten išgriuvome visų praeivių nuostabai...Ten jau buvo mūsų džiaugsmo šokis: abra kadabra, sezamai, atsiverk.Mukas ratais pradėjo lėkti aplink mane. Uodegą pabrukęs - kaip įgeltas, taip jis daro tik ištiktas didžiausios laimės... Laimės bitės įgeltas.
Vėliau pažįstama moteris papasakojo, jog matė tąkart Muką lekiant rujojančios kalytės pėdsakais. Po to nusipirkau labai galingą švilpuką, Mukas jo garsą labai gerai pažįsta, užtenka sušvilpti, atlekia, jeigu kur tolėliau nubėgo. Bet šiaip nuo manęs toliau kaip 10-15 metrų nebesitraukia. pirmais - antrais metais būdavo nelabai klusnus, vėliau abu (taip, abu, abu) po truputį savo kampus apsišlifavome, ir dabar labai klausome vienas kito ir daug geriau vienas kitą suprantame .