Mūsų augintinių laidojimo tradicijos. 2. Tradicija nebežinoma, bet gyva

Aname savo bloge mečiau, jog tokių tradicijų nėra, neturime. Iš atsiliepusiųjų į tą pirmąjį mano blogą šia tema,komentarų, o, pagaliau, ir iš to, kur laidodavo mano tėvas, aišku, jog tiesiog tradicijos nebežinome , bet elgiamės nesąmoningai pagal ją, nebežinome, kodėl, bet iš kartos į kartą elgiamės taip, o ne kitaip...

nuobludos
Žinučių: 780 ak, štai kas gali būti - vaismedžius lietuviai siedavo su mirusiųjų vėlėmis (pamenat pasakas, kur numirus mergaitė atgimsta kaip obelėlė?), net būdavo aukas aukodavo obely apsistojusioms dūšelėms. Be to, obelis ar kriaušė - gyvybės medžio simboliai, jį saugo gyvūnai. Obelys gindavo nuo blogio, kriaušę taip laikė stebuklingu medžiu, ji buvo svarbus augalas. Taigi ir nestebina, kad nenumesdavo ar nepakasdavo bet kur, o parinkdavo, kartais gal net nenujausdami, geresnę, šventesnę vietą.
prieš 3 mėn.

Taigi, dažniausiai laidojame po vaismedžiais, daugeliu atvejų po obelimi. Viena mergaitė komentare rašė, jog palaidojo ten, po ąžuolu, kur Tobis mėgdavo gulėti. Taigi, išėjusiam mūsų augintiniui amžinojo poilsio vietos dažniausiai ieškome po medžiais.
Tradicijos nebežinome, bet ji lyg tas požeminis upelis - nematome, bet jis čiurlena. Nėra ta tradicija lietuvių ar dar kažkieno : ji bendražmogiška, sruvenanti iš žmonijos gelmių.
Sukasamas kauburėlis.Sodinamas ant kapelio alyvos medelis arba gėlės. Padedamos nors ir dirbtinės gėlės - tiesiog simbolis. Kryželis. Akmuo (akmenys).
Šis šuo palaidotas po pušimi (žr. foto); kapelis apkrautas akmenimis. O čia tik du akmenys suglausti ant kapelio (foto).
O čia pamirštas kapelis (foto), apkritęs lapais ir apaugęs žole. Taip atsitinka ir su žmonių kapais, kai nebėra kam lankyti. Išliko kauburėlis, ant kurio - suiręs medinis kryžiukas ir dirbtinė gėlė.
Daug ko nežinome, bet iš mūsų širdies nesąmoningai plaukia tai, ką mes paveldėjome, ką atsinešėme su krauju. Svarbiausia - išlieka pagarba išėjusiems, tiems, kuriuos mes mylėjome,- jie mus mylėjo labiau, nei mes juos.