ir niekur nepabėgsi ("O kur tavo antras?")

iš laiškelio nuobludoms:
...iškasiau Muko kalnelyje didelį akmenį širdies formos, išverčiau, nors jis iš pykčio, kad prižadinau po tiek tūkstančių metų po ledynmečio, pirmiausia užgriuvo ant manęs jį iškeliant, pastatysiu, iškalsiu, kaip mokėsiu, taip padarysiu, bet va: rašykime atsiminimus savo paguodai, statykime paminklą jo praeičiai, bet Tu suprask, ne ties tuo mes turime susitelkti (ten atsisveikinimas, paskutinis apsikabinimas su tuo, kas jau negrįžtamai praėjo),- pasitikime juos sugrįžtančius, mylėkime, kaip dar niekada nebuvome jų mylėję, jie sugrįžta, sugrįš, tik nuo mūsų valios čia niekas nepriklauso, niekas nepasakys, kada jie vėlei bus šalia...

Kaip ir nėra tokios dienos, kad manęs kas nors neužklaustų: "O kur antras?" Gal ir geriau taip, vis prisilytėdami, atsisveikiname, kol šitai tols ir nutols. Užvakar užkalbino kiemsargis, tvarkęs šiukšlių konteinerį: "O kur antras?" Dievažijasi matęs mus visus tris kartu visai neseniai. Vakar susitikome Pupos (tokios mažytės pudeliukės) šeimininkę. Paskutinį kartą matėmės gal prieš du mėnesius, dabar, po vyro mirties, likusios vienos dvi su Pupa, pasikeitė butą, išsikėlė į kitą rajoną. Kaip Pupa? Laikosi tik vaistukais. Jai periodiškai kartojasi epilepsijos priepuoliai. Nemigdo, nes Pupa - jos širdies dalelė. "Tikriausiai tavo Mukui buvo širdelė, mano Pupos mama taip pat 13-tais metais labai duso, nusilpo širdis,buvo taip blogai, kad užmigdžiau".
Šiandien susitikome juodąją Reksę. Jau pražilusi,kaip ir šeimininkė, bet abi jas vis matau bėgiojančias. Taip pat nustebusi, kad mes tik du. Pasiguodžia: "Jos mama mirė 12 metų, po to du metus apie nieką kitą negalėjau galvoti... dviejų metų prireikė, kad apsiraminčiau". Staigiai nusigręžia ir nueina.

Kasdien su Reksu einame į šunų aptvarą. labai mėgsta tas aukštas piramides, užsilipa ir dairosi.
Anądien čia susitikome juodą vokietę, Reksas šiek tiek privengia jos, šalinasi, o mes su jos šeimininku, toks vyras raupų apėstu veidu,pasikalbame. jis pasipasakojo apie savo ankstesnį šunį: "Buvo ligų visas kalnas, užmigdžiau aštuonių metų. Tavo ramiai tyliai savo guolyje numirė 13-kos, tai gražu. Vadinasi, jis gyveno sveiką gyvenimą, sveikas gyvenimo būdas buvo, sveikai maitinosi, nepatyrė didelių stresų, buvo mylimas, geri buvo santykiai šeimoje, o šunys tą perima..."
Labai jau gražūs žodžiai, kad taip viskas būtų buvę... aš vis ieškau priekabių, ką ne taip dariau, bet tokie žodžiai nutildo savigraužą. Reikia vėl išmokti į gyvenimą žiūrėti šviesesnėmis akimis.