Kaip atsirado Zosė

2009 12 18 važiavau laikyti 2 egzaminų į Kauną (kažkodėl išvažiavau valanda anksčiau nei turėjau). Pamačiau keliu šlitinėjantį vilkinį šunį, jis bėgo priešinga kryptimi, jį aplenkė automobilis. Per veidrodėlį pastebėjau, kad aplenkė dar vienas automobilis. Kilo itarimas, kad tai ne "kaimo" suo, kuris žino kur bėga.
Taip suspurdo širdis, o galvoje mintys žaibo greitumu kokį 100 kartų "sustoti" "nesustoti"... ir tas tolsmas darėsi toks "skausmingas", kad nutariau apsisukti ir bent jau patikrinti - pakalbinsiu, jei spruks savu keliu reiškia kaimo šunelis kažkur savo takais bėginėja, jei ne ... šito varianto neapgalvojau...
Taigi apsisuku, matau, kad dar vienas automobilis aplenkia šunį išbėgusį į važiuojamąją kelio dalį, aplenkiu ir aš, sustoju šalikelėje ir išlipus pakalbinu. Nedrasiai su baime (tiek aš, tiek šuo) ir ka gi jis priena prie manes (žinoma tada jau pagalvojau ir apie savo nesaugumą) atsisėda ir leidžiasi paglostomas. Aš atidarau bagažinę, o jis tik strygt ir sėdi. Ką dabar daryt - man egzaminai, laiko gaišt negaliu, nors dar spėčiau į prieglaudą nuvežt. Sėdu į automobilį ir patraukiu į Kauną. Šuo sau ramiai sėdi, dairosi. Ką gi pralaukė mašinoje 4 valandas, tada grįžau į Alytų.
Nuo tada ši kalytė (sprendžiam, kad bus jau kokių 6 metų) bėgioja dideliam aptvare ir atsidėkoja dideliu meilumu bei sargumu.