
Mano pirmoji ir Barnio atsiradimas.
Julija159, 2013-03-24 15:22:07

Atėjus žiemai, kalytė turėjo atsivesti savo pirmąją šunelių vada, pirmieji šuniukai, kurių taip visi laukėme...Ryte atsikėlusi, kaip ir eilinį rytą nueiti pašerti Džinos apstulbau... Šunelė ,su savo pirmuoju šuneliu gulėjo guolyje negyvi..... Tada buvo labai sunku. Net mokyklos savaitę nelankaiu, nes nemiegodavau naktimis, visą dieną verkdavau. Tada man buvo 13 metų ir į viską reagavau baisiai. Tiesa, mano tėvai ir artimieji siūlė įsigyti kitą šuniuką, bet aš nesutikau, tiksliau, nenorėjau būti Džinai neištikima, žadėjau jai, kad niekada jos nepaliksiu.
Pradėjau atsigauti ir radau seną albumą, kuriame rinkau senbernarų nuotraukas...Jas rinkau, bene nuo pirmos klasės, tiklsiau, dievinau senbernarus.Jie man buvo šunys- dievaičiai. Kalėdų progą, po eglute radau amsintį pukuotą šunį-Barnį. Tada dar buvo toks pukuotas ir minkštas, kad tas vardas (Barnis) jam lipte prilipo.Ir dabar,man rašant šį tekstą jis sėdi šalia, savo žiemiškomis kudlomis atsirėmęs ir šildo kojas. :)
Taigi, Džinutę visada atsiminsiu, o kad dėl jos kankinčiaus visą gyvenimą, ji tikrai nenorėtų, tad tikiuosi, ji mane palaiko iš ten.... aukštai :)
Dėkuju tiems, kurie skaitė, tikiuosi patiko.
Skaitykite komentarus 7
Norėdami komentuoti prisijunkite arba registruokitės čia |