Nelaimė, kuri leido suprasi, koks Tu man, Barni, svarbus...

Kaip ir kiekvieną savaitgalį grįžom į savo sodybą kaime. Puikus oras, saulė šildė, tad tokiam pūkuotam sembernarui vasaros dienomis judėti inicityvos nedaugiausia :)... Išėjome pasivaikščioti ir vaikščiojome ilgai, nes šeimininkė plepėjo telefonu, o Barnis lėkti namo reikalo nematė.. tad ir po miškus ir po pievas. Parsliūkinę namo pavalgėm, apsikabinę ir atsisveikinę ėjome miegot. Tada net nenujautėme, kas mūsų laukia šią naktį...
Nežinau kodėl. Nežinau.
Man to dar nebuvo buvę... Kai ryte atsikėliau iš kart išbėgau į lauką, pabudinti Barnio, bet, kad ir kiek bešaukiau jis neatbėgo, kaip paprastai. Sunerimau. Labai keista, nes paprastai vos paminėjus jo vardą, jau žiūrėk, kyšo galva ir atpūpsina padaras ilgomis ausimis ir iškelta uodega, o dabar...? Nieko. Nieko nelaukusi pradėjau jo ieškoti. Ir tik tada kai pilnomis akimis ašarų bėgau link namų pamačiau jį gulintį po batutu. Man taaaip palengvėjo, bet priėjusi ir pamačiusi šunelio kruviną snukutį taip išsigandau, kad tik šalia atsisėdusi šaukiausi tėvus. Bijojau jį ir paliesti. Šiek tiek jį pajudinę pamatėme pjautinę žaizdą ant kojos. Visa šlaunis perrėžta, išvirtęs raumuo ir daug, daug kraujo... Nieko nelaukę, privarėme mašiną ir išvažiavome pas veterinarą. O daktaras supratęs situaciją metė visus darbus ir darė operacija, kuri mus ir išgelbėjo..
Aš net nemoku to jausmo apsakyti... Tai tarsi nerimas dėl kažko tokio savo... Kaip savo brolio, gal net labiau. Laukiant kol padarys operaciją man visą laiką riedėjo ašaros, tas vaizdas, dar vis stovėjo prieš akis... Kaltinau save, nors taip ir ne be išsiaiškinome, kas tą naktį nutiko...
Operacijai baigusis pamačius veterinaro akyse šypsena labai palengvėjo. Jis nuramino, kad šuneliui viskas bus gerai, tik dabar jis kęs stiprius skausmus, praeis daug laiko kol viskas atsistatys į senas vėžes, bet laukti reikia.Ir tikėtis, kad viskas gerai susiklostys.
Tai taip mes ir gijome.. Kiekvieną dieną procedūros su purškiamais antibiotikais, kurių jis labai nemėgo, vis praplaunama žaizda sušvirkštais. Ir štai praėjus beveik dviems mėnesiams šlubavimo kaip nebūta!
Taigi, pabaigai galėčiau pasakyti tik tiek, kad ir kokia nelaimė be nutiktų - nepasiduokite, nes taip mes bendromis jėgomis ir išgijome, vėl galime vakarais ilgai vaikščioti ir pamiršti skausmą, kuris mus taip suartino.
( Jei kas norės galėsiu įkelti nuotraukų. Turiu ir žaizdelės, kaip atrodė ir šunelio.., su šiuo kompiuteriu sąlygų nėra :( ).