Blogas apie blogus

Kiekvieną kartą rašant blogą yra sunku pradėti, nežinai ką rašyti, tiesiog sėdi ir žiūri į tą mirksintį stulpelį, ''Na, ir kas toliau'' reikalaujame patys iš savęs. Kiek kartų man taip buvo, ir visada tas pats, tik štai ta diena kai būnu savimi, ir nebijau ką apie mane pagalvos kiti? Kas jeigu aš jiems neįtiksiu? Ne. Viskas, pabaiga! Aš esu kas noriu, nebebijau ką pagalvos apie mane, tegul jie bijo ką aš apie juos pagalvosiu! Na gerai, blogas rašosi sklandžiai, bet kas toliau? Ar pavadinimas sudomins? Ar kasnors ateis paskaityti? Ne... Pakeisiu... Taip buvo ir ne vieną, ir ne du kartus, kiekvieną kart, rašant blogą apie savo širdyje įstrigusį Lakutį mane suimdavo ašaros, neabejoju ar mano, ten giliai stūksantis šunelis padarys tam išimtį... Ne, nepadarė, man ir vėl liūdna... Brrr, vėl tas jausmas, kuo toliau rašau, tuo toliau bėginėja mažytės mažytės ciucikų pėdutės nugaroje... Na, bet vistiek. Kiek prisimenu kitus savo blogus, vienas po kito vis subtiliau tobulėdavo, na, nežinau ar šitas ir bus toks išskirtinis...
Tačiau kai kiekvieną kartą užeinu į Bone.lt, visų pirma perskaitau savo ankstesnius blogus, nors tai būna nedažnai, bet visvien viliuosi jog jie tarp populiariausių. Tačiau tai, sminga man į širdį, kai skaitau savo blogus, jaučiu kaip iš tylaus sapno mano skruostais ritasi ašaros. Viena po kitos, ir nesirįžta sustoti. Aš nematau gramatinių klaidų, aš tik jaučiu pradėjusius gyti randus, randus širdyje, kurie stovėjo, stovi ir stovės. Ne, jie niekada neišnyks, kaip prisiminimai. Visi esame tai patyrę, visi esame matę savo išskirtinio šunelio šypseną ir tas išraiškingas maldaujančias blyno akutes. Tačiau tai prisimename tik tada, gulėdami ant jo kapelio ir melsdami sugrįžti, daugiau nepalikti, ir apkabinti, tik tą paskutinį kartą.