Palikti numirti...

Vieną šaltą dieną, netoli už tvoros pamačiau mažą šuniuką panašų į Korgio veislės. Jis vienišas mažylis, stovėjo ir drebėjo, ėmė snigti. Mažylis pradėjo loti. Niekas neatsiliepė į jo lojimą. Jau buvo metas vedžioti savajį šuniuką Čilį. Išvedusi savo Čilį, iškarto kartu nubėome prie mažylio, jis iš tos laimės net pradėjo cypti. Aš jį paglosčiau, Čilis pradėjo su mažyliu žaisti. Norėjau mažylį įleisti į laiptinę, galvojau kad jį pamiršo šeimininkai, tad pabandžiau nužiūrėti namo kodą. Nepavyko. Mažylis vis labiau pradėjo drebėti, į namą įėjo kelios fyfos, bet kai šuniukas sustojo prieš jas ir pradėjo žiūrėti savo meiliomis akutėmis, jos jį paspyrė... Aš pribėgau prie mažylio, paglosčiau skaudamą vietą... Pučia vėjas, mažylis cypia. Grįžo mano tėvai, išėjome namo. Beveik visą vakarą sėdėjau prie lango, ir žiūrėjau į lojantį mažylį.
Atėjo rytas. Nubėgusi prie lango vėl išvydau mažylį. Išėjome su Čiliu į lauką. Pabuvome, pavaikščiojome su mažyliu, jo nuotaika buvo geresnė nei praeitą vakarą.
Atėjo laikas eito namo, grįžusi vėl pasižiūrėjau pro langą, ir pamačiau kad prie mažylio Korgio stovi kažkokia moteris tamsiais plaukais ir raudona striuke, nešiojanti akinukus, paprastu stiliumi. Ji įsileido šuniuką į savo laiptinę.
Maždau per pietus ta moteris išėjo pasivaikščioti su mažyliu, šį kartą jis buvo su antkakliu ir pavadėliu. Mes su Čiliu nuėjome pasivaikščioti taip pat. Susitikome su mažyliu ir moterimi. Paklausiau:
-Koks jo vardas?
-Marsis,-maloniai atsakė moteriškė.
-Kiek jam laiko?-Kamantinėjau toliau.
-Nežinau, tik šiandieną jį sutikau prie šios laiptinės durų, jo akutės buvo tokios gailios, o jis toks nuostabus. Iš karto jį pamilau, aš myliu visus šunis, bet šis, kažkuo išskirtinis, nes aš jį myliu labiau nei kitus. Tad nusprendžiau jį pasilikti,- atsakė moteris. Mes su Čiliu nuėjome namo.
Atėjo vakaras. Mažylis vėl lojo prie namo durų.
Kitą dieną paklausiau kodėl naktį šuniukas paliktas lauke, ir ši atsakė kad pas ją vyksta remontas, ir bijanti kad šuniukas nenulaižytų dažų nuo sienų. Bet remontas vyksta labai ilgai. Net šiandien, dabar žiūriu pro langą, ir matau vis dar lojantį mažylį...



Pasaulyje pilna mažų, ir didelių šunyčių, kuriems trūksta mūsų šilumos, meilės, dėmesio ir globos. Tokie šuneliai gyvena... Man šis žodis labai baisus... ,,Prieglauda''. Tokia yra netoli mano namų. Vieną kartą kai su drauge vedžiojome šuniukus pastebėjome jog netoli prieglaudos esanti patalpa yra tiesiog pajuodusi nuo dūmų, o paėję už tos prieglaudos pamatėme sukietėjusių pelenų krūvą... Jūs tikriausia supratote kieno tie pelenai...Kai apsižvalgau, visada pmatau kokį nors šuniuką, arba pririštą prie parduotuvės, arba kur nors gulintį, ir laukiantį, kol sugrįš jo šeimininkas, bet jis nesugrįžta nes neturi sąžinės.. Todėl saugokime, globokime, ir mylėkime savo šunyčius, kad ir kokie jie būtų...