Kaip Leila ir Besė išgyveno sunkią šunų ligą

O viskas prasidėjo taip. Juk žinot, kaip dabar yra populiaru vežti šuniukus į užsienį. Taip darė ir mano tėvai. Buvo prisipirkę vienuolika šuniukų, tai yra 2-3 vadas iš skirtingų miestų. Vienus pirkome iš Utenos, buvo gražūs, storuliukai. Jų šeimininkai sakė, jog yra nukirminuoti. Bet tai buvo melas, ir mes to nežinojome. Besės ir Leilos vadą pirkome iš Vilniaus, vadoje buvo keturios kalytės. O kitų šuniukų kiek ir iš kur pirkom, nebepamenu.
Na štai, atėjo laikas skiepyti šuniukus. Viskas buvo gerai. Bet kol kas. Kelionėje ir prasidėjo sunkumai - vėmimas, viduriavimas ir t.t. Teko grįžti atgal namo. Na žodžiu, vieni šuniukai mirė nespėjus pasiekti veterinarijos, kiti ant rankų pačioje veterinarijoje. Paaiškėjo, kad tai - "parvo" virusas. Deja, pavyko išgelbėti tik dvi. Jas vėliau parsivežėme namo, rūpinomės ir suteikėme Leilos ir Besės vardus . Jos buvo tokios silpnos, kad kai pasilenkdavo prie dubenėlio, apsiversdavo kūlversčiu. Bet jos greit pasveiko, atgavo jėgas. Argi jas parduosi, kai taip sunkiai vargo, kai jos taip kentėjo? Ne. Mes jas pasilikome sau. Mylėjome be galo, be krašto. Gydytojas buvo sakęs, jog šią ligą išgyvenusios kalės būna labai vaikingos. Taip ir yra. dabar kol kas Leila turėjo 3 vadas, Besė -2 . Kai apie tai pagalvoju, ašaros kaupiasi. Ne visada reikia pasitikėti žmonėmis. Jau geriau dar kartą nukirminti. Dėl visa ko......................