Liūdnas šauksmas

Tą dieną, kada turėjau pasilikti su močiute ir eiti pas prosenelius, teko atsisveikinti su Betmanu ir Trintale...
Greitai persirengiau ir jau pasiruošiau eiti. Apkabinau Trintalę, ji meiliai pasitrynė ir sumurkė. Tada iš virtuvės - į priemenę ir iš priemenės į kiemą. Betmanas stovėjo ant žolės ir vizgino uodegą. Glosčiau jį ir sakiau, kad dar susitiksim, o jis aplaižė man rankas. Ir kai jau turėjom eiti, aš jį stipriai apkabinau...♥... Jau ėjome per pievą į traktoriaus pravažiuotą kelią, o Betmanas norėdamas eiti su mumis cypė.... Aš jaučiau, kad jam plyšo širdis... Jis nenorėjo, kad išeitume! Tačiau, reikėjo eiti... Dar šiek tiek toliau paėjus, jis verkė, inkštė, cypė dar smarkiau! Net prie tiltelio virš purvo, galėjai išgirsti verksmą, nors tyliai, bet vistiek girdėjosi... Dabar jau negreit jį vėl pamatysiu... Na bet svarbiausia, kad neliks vienas, kaimynas duos gabalėlį duonos, o vakare iš darbo grįš senelis ir pamaitins...
Dabar norėčiau žinoti, ką Betma veikia... Tikriausiai, kad miega... Arba graužią kaulus, žaislą...