Dievukas

Sėdėdama ant sofos ir žvelgdama į šunį, kuris įsitaisęs šalia, mėgaujuosi akimirka. Nors kojos jau nebejaučiu - mat ji atlieka dabar pagalvės funkcija. Bet vistiek dėl tokių akimirkų kaip ši tik ir norisi parašyti būtent tokį blogą.Taigi...
Mano šunelis, mano Bilka, mano draugas, pašnekovas, sugulovas - pasak aplinkinių - yra ir nuostabus, ir didelis, ir geras, ir žavingas, o pasak mažiausųjų jis yra pats protingiausias šuo pasaulyje. Taip taip. Jūs tik pamatytumėte jų, vaikų, akis kai manasis pakelia leteną ir mosteli į kurio nors vaiko ranką po komandos labas... o jeigu atsisėda ar atsigula palieptas - dievas. Ne be reikalo išėjus iš parduotuvės jį randu apsuptą ir reketuojamą mažųjų monstriukų. Taigi, būtent šia akimirką aš noriu atskleisti visą tiesą arba bent dalį jos apie savo dievuką, kuris pasuko mano gyvenimą kitu kampu ir dar kelis kartus negailėdamas pakratė. Jis tampo, vagia, ateina kada nori, valgo kada nori, miega kur nori ir ant ko nori. Tai auklėjimo klaidos? Na, jau ne! Tai mūsų gyvenimo būdas! Minėjau jo seiles? Mmm... seilės... ypač tos tokios, kurios tik ir taikosi nutįst ant manęs ar baldų.O plaukai...plaukai plaukeliai. Be jų - nė iš vietos. Nekalbu aš jau apie namus ar save, tai akivaizdu. Kalbu apie žmones su kuriais bendrauju, praleidžiu laiką. Žmones, kurie net nenorėdami būna pažymėti keliais plaukeliais nuo manęs. Kaip sakant, šuo mane pasižymi, o aš toliau platinu jo turtą ;) Bet šie ´malonumai´ yra mažiukas mažiukas lašiukas jūroj, vandenyne palyginus su tuo, kokį jis man gėrį atneša, kiekvieną diena, kiekvieną akimirką. Ryte vos suskamba žadintuvas - jis kaip man užsiropščia ant manęs ir pradeda antrą žadinimo etapą. O vos išėjus į lauką, jis iškart pagriebia pirmą pasitaikiusį daiktą - malką, pagalį, batą ar šiaip žaislą ir kaip mat kviečiasi žaisti. O mūsų žaidimai... mmm... nuo slėpynių, gaudynių iki pasikandžiojimų ar tampymų vienas kito. Bet kaip tenka man išeiti. Išeiti be jo, palikti jį vieną. Tą akimirką nebūna kažko žiauriau, negu jo akys, trykštančios liūdesiu ir vienatve... tą akimirką aš tik sugebu nuleisti galvą, paslėpti žvilgsnį ir tyyliai išeiti, skaudama širdimi... bet ateina laikas ir aš grįžtu, jau keli žingsniai iki durų lieka, aš jau juntu jo laukimo ilgesį, darausi vis laimingesnė ir pamirštu visas problemas - juk tuoj mane džiaugsmingai pasitiks tas, kuris manęs nuoširdžiausiai laukė tas ilgas valandas. Bet tiesa sakant, vos įėjus visi laukimai dingsta, aš tuojau pat būnu užpulta, apšokinėta, dažniausiai nuo manęs pavogia kepurę, ar numesta batą ir kaip mat įteikia kaip sutikimo dovaną. Tai klasiška, man tai patinka. Che... o kai einu valgyti, ko nors gardžiai ir skaniai jūs tik pamatytumėte mano šuniuką. Šuniuką, kuris tiesiog žudo akimis mane ir seka kiekvieną kąsnį keliaujantį burnon. Tada mėgaujuosi... bet deja suveikia mano skystoji dalis ir deja, tas gardus kąsniukas, apie kurį svajojau pusę dienos, staiga pakeičia grafiką ir keliauja pas kitą užsakovą. O taip, tai nedera, bet prisipažinsiu, kartais patingėdama ar iškeisdama saviškį į kitą veiklą būtent maistu jį ir paperku. Aišku papirkimo laikas užtrunka vos kelias akimirkas ir net nesusivoki kaip ji ir vėl padėjęs savo leteną ar užpakalį ant manęs. Bet kaip ateina miego metas... mmm... Jis kaip pliušinis žaisliukas, tik sveria daug daugiau ir kvėpuoja man į veidą, jo nagai aštroki ir šiaip pliušinių žaislų jau nebeturiu - Bilis pasirūpino jau savo konkurentais ir sėkmingai užmiega ant manęs. Taip, man sutrinka kvėpavimas šiek tiek, bet nedaug >:D
Taigi, tiesos dalies dalies pusės buvo kažkiek ir atskleista, bet tai vieno nekeičia- aš tą šunsnukį nuo pat pirmos akimirkos įsimylėjau ir be jo negaliu.