Pirmasis šunytis - Reksas

Prieš auginant Bimuką, turėjome pirmąjį šunelį Reksą. Kai buvau visai mažutė, pas močiutę kaime buvo kalytė Dina, kuri atsivedė daug mielų mažyčių šunyčių. Mama liepė išsirinkti vieną, ir parodžiau pirštuku į rusvą, dar užsimerkusi kaip ir visi, šuniuką. Žinoma, jis dar pasiliko augti su mamyte, nes buvo visai neseniai gimęs. Po mėnesio, kito, parsivežėme Reksiuką. Augo augo jis pas mus, kol nesukandžiojo laidų per pusę, ypač telefono, ir taip daugybę daiktų apgadino.. Na, suprantu mažas dar buvo, bet vis tik... Mama ilgai galvojusi, pasakė, kad reikia jį išvežti į kaimą, nes taip būti negali. Negali niekur išeit, nes jis vienas negali pasilikti.. Na, teko palikti jį kaime. Žinoma, verkiau. Verkiau 'kruvinomis ašaromis'. Buvo labai gaila, bet žinojau, kad jis gerose rankose. Tame pačiame kaime, pas mano močiutės seserį. Kai tik būnu kaime, aplankau jį. Nežinau, prisimena jis mane ar ne? Na, daug metų praėjo.. Bet jis toks pat draugiškas, mielas.... Šokinėja, vartosi ant žemės.. Reksiukas.... Buvau maža, negalėjau nieko padaryti, bet būčiau neleidusi jo atiduoti. Na, svarbu jis turi gerą šeimininkę, juo pasirūpinta ir jis laimingas. Dabar turiu Bimuką, ir nė už ką jo neatiduočiau niekam ir niekada, nes per daug brangus jis man.! Beveik 7 metus auginame jį. Žinoma, buvo ir su Bimu tokių problemėlių, kad grįžtant pamatai nudraskytus tapetus ir taip kas keletą dienų. Užklijuoji ir žiūri vėl tas pats, tačiau klaidų nebekartojome. Va, dar prisimenu norėjome Reksą vėl susigrąžinti keletą savaičių vėliau, nes labai trūko jo. Tačiau jis pabėgo pas dabartinę šeimininkę. Buvo tikrai labai labai gaila. Močiutė paskambino ir pasakė, kad netoli jos yra moteris, kurios kalytė atsivedė šuniukų, ir yra vienas likęs, bet jis užprašytas taip sakant pijokui. Sakau man nereikia, reikia Rekso ir padėjau ragelį. Ot protas buvo tada.. Dažnai aplankom Reksiuką, nepamiršam jo! O apie Bimuką kitame įraše!