Boltuko gyvenimas

Vieną šaltą žiemos vakarą kilo mintis, kad mūsų katytei Fyfai reikėtų draugo, o ir mums nepakenktų linksmas ir žaismingas bičiulis namuose, su kuriuo galima išeiti pasivaikščioti šiltais vasaros vakarais ar palakstyti žiemą po pusnynus. Žodžiu, džiaugtis gyvenimu. Taigi nusprendėm įsigyti šuniuką. Brandinom mintį ilgokai, sukom mintis kokį šunelį priimti į namus ar didelį, ar mažesnį. Vartėm skelbimus laikraštyje, internete. Vieną dieną atsitiko taip, kad internete perskaitėme apie Šiaulių gyvūnų prieglaudą, siaubingai pagailo ten gyvenančių gyvūnėlių. Jau kitą savaitę nulekėm pažiūrėti ar yra koks mažas šuniukas, tačiau teko nusivilti. Prieglaudos darbuotojų paprašėmė paskambinti mums iš kart kai tik atsiras mažas šuniukas. Taigi 2009 metų kovo 11 dieną sulaukėme skambučio, kad galim atvažiuoti, nes atsirado šuniukas. Nieko nelaukdami nuvažiavom. Jis buvo rastas su mamyte, buvo toks mažiukas ir prisiglaudęs prie pečiuko miegojo. Mama nepykdama leido mums jį paimti ir iš arčiau pažiūrėti. Tik paėmus į rankas mes jį pamilome, nekilo net minčiu ar jį ten palikti. Žinoma labai gaila buvo jo mamytės, kuri nesipriešindama atidavė jį mums, jei turėtume galymybę būtume paėmę ir ją kartu, tačiau...Iškart jam sugalvojau vardą, tiesiog pats vardas prilipo prie jo - Boltas:) Parvykę namo pamatėm, kad jis labai įbaugintas, tačiau švelnumu ir atsidavimu prisijaukinom jį. Žinoma, jis yra prikrėtęs daugybę eibių, jei skaičiuotume pinigine išraiška kiek jis yra sugriaužęs, susidarytų tikrai nemaža suma. Tačiau jo meilė mums yra nuolatinė, besąligiška, pasiaukojanti ir pinigais nenuperkama. Tarsi suprasdamas, kad mes jį išgelbėjom yra atsidavęs, mylintis, prisirišęs, pats geriausias. Žinoma, mes kartais susipykstam, bet jis moka atsiprašyti:)Dabar jis laimingai gyvena pas mus ir suteikia laimės mums:) Dažnai pagalvojam, kaip jo likimas būtų susiklostęs, jei mes vieną žiemos vakarą nebutume predėję regzti minties, kad mums reikia ištikimo draugo:)*