Benas Smaližius

Labas.

Čia aš, Aras Benjaminas Maximus Eos Everestas. Taip, taip žinau. Mano labaaaaai ilgas vardas. Vos pats prisimenu. O dar kai pamirštu, tai įsivaizduokit kiek laiko užtrunka prisistatyti! Šiandiena, kaip ir kasdien, iškrėčiau šeimininkei pokštą. Nedidelį, nieko nesudaužiau ir nesudraskiau. Iš tikrųjų, tai net beveik nebuvo mano kaltė.... Bent jau ne visai. Guliu sau, tai buvo viena tų nuobodžių dienų, kai staiga kažkas labai skaniai pakvimpa. PO visus namus! Ką jūs galvojat, žinoma, tuojau pat šokau ant kojų ir atšuoliavau į virtuvę kur radau šeimininkę traukiančią skanų varškės pyragą iš orkaitės. Tuojau pat šalia manęs išdygo ir Bona ir mes abu, pasistumdydami laukėm, kada gausime kąsnelį. Tačiau, vietoj to, kad duotų jį mums, šeimininkė tik pasakė "fu!" ir pastatė pyragą vidury stalo, dar pridurdama kažką apie vakare ateinančius svečius. Aišku, mes dar kokį kartą kitą bandėm pasiekti pyragą, tačiau šeimininkė visą laiką mus nuvarydavo, tad galiausiai pasidavėm. Ar bent apsimetėm, kad pasiduodam. Taigi, ramiai sau atsigulėm virtuvėj. Po kokios valandos nepailstančio laukimo, šeimininkė pagaliau išėjo į miestą apsipirkti. O mes, dar pastoviniavę kelias minutes galiausiai, grynai iš neturėjimo ką veikti, aišku ir dėl to, kad kvapas mus kamavo visą valandą, pradėjom sukti ratus aplink stalą, tačiau niekaip negalėjome jo pasiekti. Jau buvau be pasiduodantis, tiktai Bonitai staiga į galvą šovė puiki mintis. JI ėmė traukti staltiesę! Ir, savaime suprantama, pyragas po truputį artėjo. Galiausiai jau galėjau jį pasiekti ir ėmiau kramtyti jo šoną. BOnita tuojau pat nustojo traukti pamačiusi, kad aš jau ėdu tai, kas buvo gautą jos dėka. Taip mes abu ir valgėm tą šoną, kai staiga pasigirdo spynos girgždėjimas - duris jau rakina šeimininkė. Bona tuojau pat skuodė pro duris, kuo toliau nuo virtuvės, o aš, kaip tikras neišmanėlis, likau stovėti kaip stovėjęs. Taigi, šeimininkė aprėkė tik mane. Ačiū dievui, kitą kartą sugavo Boną, taigi dabar šeimininkė žino, kad mes abu kalti. Jau buvau pradėjęs bijoti, kad ji apie mane galvoja blogiau. Nieko. Kas man iš to jos rėkimo? Savo pyrago kąsnelį juk gavau. Būtų davusi iškarto, nebūtų buvę viso šito nesusipratimo. KItą kartą tikiuosi žinos.

Bet aš jau turiu lėkti, atrodo vėl kažką skanaus užuodžiu. Įdomu kaip pavyks gauti kąsnelį šį kartą?
IKI