pekinai

Daug pasaulyje šunų
Įvairiausiųjų veislių,
Bet nė viena niekados
Pekinų veislės neatstos.
Jie gražūs, mažyčiai
Buvę Kinijos imperatoriaus rūmų šunyčiai.
Juos mylėjo,labai,labai.
Buvo net didžiausi šeimos turtai.
Niekas daugiau jų neturėjo,
Kol į Pekiną britai neatėjo.
Pagrobė jie penkis šunyčius,
Šituos mažus padaryčius.
Keliavo jie toli,toli
Į Europos šalį.
Ten atsirado šunelių eilė
Ir paplito pekinų veislė.
Šiandien yra daug jau jų
Tų šunelių nuostabių.
Taip išplito pekinukai
Imperatoriaus šuniukai.
Nors šuneliai tie maži,
Bet labai yra pikti.
Pekinukai labai gražūs
Į pasakų princus jie panašūs.
Juodos,didelės akytės
Ir nuleipusios ausytės.
Mažos,gražios jų kojytės
Ir pūkuotos uodegytės.
Didžiulė jų galva
Ir labai plati kakta.
Tik nosytė trumpa,
Tarsi būtų suspausta.
Jų kūnelis dailus,
Todėl vaikšto išdidus.
Panašus jis į liūtuką
Didžiakartį tą mažiuką.
Tai gražiausi iš visų
Šio pasaulio šunų.
Jų kailiukas nuostabus,
O charakteris puikus,
Bet ir jie juk turi bėdą,
Ne bet ką pekinai ėda.
Šeriasi labai, labai
Nepadeda jokie vaistai.
Reikia šunims nuolatos
Ir didžiulės priežiūros.
Išvalyti ausytes, iškrapštyti akytes,
Prižiūrėti dantukus, nukarpyti nagiukus,
Iššukuoti tą kailiuką
Tikrą pūkų kamuoliuką.
Jei nelaimė,jei bėda
Pekinukas bus greta.
Jis supranta visada,
Kad ištiko tau bėda.
Jei širdį skausmas spaus
Pekinukas tuoj atmaus.
Pakraipys uodegėlę,
Nuramins širdužėlę.
O jei ašara jau rieda,
Pekinukas vėl atbėga.
Jis palaižo lūputes,
Išbučiuoja akutes
Kaip puiku, kaip smagu,
Kai turi tokių šunų.
Myliu tiktai pekinukus
Šituos nuostabius šuniukus.
Jie mieliausi iš visų
Šio pasaulio šunų.
Mylėsiu juos karštai,karštai,
Nors ir knarkia jie labai.
Man pekinų niekados
Kita veislė neatstos.