Iš pirmo siaubas, vėliau...

Man tada buvo 7-8 metai. Tada Brendžiukas ir atsirado mano gyvenime. Jo pirmos dienos buvo praleistos gulint lovoje, su lašaline. Kadangi jis gyveno pas močiutę-Vilniuje, o aš kitoje gatvėje, tai kiekvieną dieną atvažiuodavau jo aplankyti. Tai buvo 5 diena, kada jis atsikraustė pas močiutę. Aš aišku ir vėl atvažiavau jo aplankyti. Tik staiga-pamatau jį gulintį lovoje, o gydytojas stovėjo priešais mane. Jau visi galvojo, kad tai paskutinė Brendžio diena...(jau gydytojas išvažiavo) ;( 6 dieną, jis vos pajudėjo. Nusprendėme jam netrukdyti. Galvojom: tegul ilsisi,pamiega. Gal geriau pasidarys.
Aš slapčia nuėjau į kambarį, kuriame gulėjo augintinis, ir paėmiau jį ant rankų. Jis nebuvo toks jau didelis,bet gana sunkus.Netyčia atjungiau jį nuo lašalinių, ir jis bandė stotis, bet parkrito. Tada į kambarį atėjo teta. O Brendis tuo metu STOVĖJO ant kojų! Va, kaip specialiai kai tik atėjo teta, jis atsistojo ant kojų,kai tik pavalgė ir pradėjo lakstyti po visą kambarį. :D Pasirodo tą dieną jam nedavė valgyti, nes visi buvo susirūpinę, ir pamiršę, kad jam reikėjo duoti tiesiog pavalgyt.Jus gi turbūt žinote,kaip svarbu labradorams duoti sočiai pavalgyti. :)
Beje, ta lašalinė, mano šuniukui visai nepadėjo.


Kai jūsų šuniukas suserga, iš pirmo duokit jam pavalgyt, o tada jau žiūrėkit kaip viskas klostysis. Tikiuosi Jums nenutiks taip kaip man, nutiko pradžioje!:D Sėkmės!