Kai jis išėjo...

Viskas prasidėjo dar 1999metais kai man buvo 5 metukai. Kaip ir visi maži vaikai norėjau šuniuko. Ir štai vieną vasario vakara aš jį gavau. Ta dieną aš prisimenu tarsi ji būtu buvusi vakar. Jis mažas juodas ir putlus Rotveileriu veislės šuniukas vardu Baris užvėjo iš už kampo į šeimos virtuve. Tikriausiai nereikia sakyti kokia buvau laiminga: aš jį pamilau iš pirmo žvilgsnio. Kadangi buvau vienturtė jis tapo mano broliu ir geriausiu draugu. Metai bėgo aš augau ir kartu augo ir Baris didelis stambus ir pats geriausias šuo pasaulyje. Kadangi buvo labai stamus prasidėjo problemos su kojom. Teko gerti vitaminus, bet nieko blogo tame nemačiau. Kai tik pradėdavo sirkti tuo pat rėgdavau tėvam, kad veštu pas veterinarus. Kartais tėvai klausydavo :) tėvai matė kaip jį myliu.
Ir štai 2012metų rugsėjo 22dieną mano broliuką ir geriausia pasaulyje draugą nuvežė mygdyti. Prieš tai visa naktį praleidau šalia jo vergdama. Net dabar viska prisiminusi pradedu verkti. Skaudžiausia buvo tai, kad nuo 5 metu aš jam kartojau jog jį myliu ir kad jei jis mirs aš gulsuosi su juo į vieną karsta. Žiauru aišku buvo taip sakyti, bet buvau maža ir labai jį mylėjau. Tik Bario dėka aš pasirinkau veterinaro profesija ir iki šiol siekiu to.
Palaidojom Bariuka netoli namu todėl galėjau dažnai jį lankyti. Ant jo kapo žvakutės dega iki šiol...
Praėjus vos 2savaitėms aš ikalbėjau tėvus nusipirkti nauja šuniuką taip mano namuose atsirado Amerikiečių Safordšyro terjeras vardu Bučis. Aš suprantu, kad niekada neturėsiu tokio pat nuostabaus šuns kaip Baris tačiau tikiu, kad Bučis nors kiek bus panašus i Barį. Juk jie abu auga (augo) toj pačioje šeimoje.