Gyvenimas su Čiape

Čiapė gyvena pas mus jau beveik 9 mėnesius. Nejaugi? Laikas lekia iš tiesų greitai... Kažkada, kai buvau dar labai maža mergaitė, kaip kiekvienas vaikas svajojau apie šuniuką. ,,Mama, nupirk šuniuką": šie žodžiai skambėjo kiekvieną dieną.
Gal ir gerai, kad tuomet šunelio aš negavau. Nes mažas vaikas dar ne iki galo suvokia atsakomybę ir pareigas. Bet aš toliau prašiau. Man prireikė 7 metų, kad įtikinčiau tėvus.
Svariausias tėvų argumentas ,,prieš" buvo ,,O kas jį vedžios"? Kai mūsų namuose atsirado Čiapė, problema išsisprendė savaime. Mudvi su sese pasiskirstėme grafikus ir dėl visko susitarėme. Retkarčiais šuniuką išveda mama arba tėtis. Beje, apie tėti: jo požiūris per šiuos mėnesius labai pasikeitė. Iš pradžių jis labai prieštaravo tam, kad turėtume šunį. Jis netikėjo, kad mes jį vedžiosime ir prižiūrėsime. Ką gi, malonu, kad jo nuomonė pasikeitė.
Čiapė kasdien išmoko mus kažko naujo. Džiaugtis gyvenimu. Pamiršti problemas. Tos mielos rudos akutės: jose ryškiai matosi meilė ir atsidavimas. Dabar tikrai žinau, kad esu šunų žmogus. Nes visi šuneliai yra nuostabūs. Šeimininkai, džiaukitės savo mielais šuneliais :)