Mano atsiradimo istorija

Taigi aš, Čikita, pristatau savo atsiradimo istoriją!
O prasidėjo viskas nuo to, kad mano mylima ir gal šiek tiek užknisanti šeimininkė, tai yra, Aušra, kurios pavardės arba neprisimenu, arba nežinau (bet greičiausiai nežinau) nuvažiavo į Vilnių. Vilnius buvo gražus – žinau, pati ten prieš metus gyvenau – ir, kas be ko, labai didelis, taigi pasiklysti ten buvo lengva kaip du kart du.
Gyvenau aš pas tokią moterėlę, kuri staiga sumanė išvykti į Londoną (kas tas Londonas, beje?), tačiau nenorėjo pasiminti manęs (kas per parazitas žmogus!), taigi, taip visai netyčia, būdama septynių mėnesių, patekau į Aušrytės rankas. Na, o tada laukė kelionė į Kauną.
Ech, laužiausi aš, nenorėjau sėsti į svetimą mašiną. Tačiau mane įsodino – o tada ir prasidėjo didieji mano, tai yra, naujosios mano šeimininkės vargai.
Cypiau, verkiau, raudojau: prašiau, kad mane sugrąžintų į Vilnių, pas savo tikrąją šeimininkę, tačiau toji besmegenė Aušra manęs nesiklausė. Murmėjo sau kažką panosėj, kas labai buvo panašu į raminimą, tačiau aš, būdama tokia verksniukė, žinoma, jos negirdėjau.
- Štai tavo naujieji namai, - linksmai pasakė toji Aušra, kai užlipome ar ne tūkstantį laiptų. Ji įleido mane į kambarį ir aš apsižvalgiau.
- Kas per… – nustebusi sušukau. – Kas per kambario dydis?! Aš… aš gyvenau didesniame, o čia… čia mažai vietos!
Tačiau, regis, ji manęs negirdėjo. Padėjo du dubenėlius, įpylė į vieną vandens, į kitą įdėjo maisto, tačiau aš visiškai į tą pusę nepasižiūrėjau. Vis dar liūdėjau, dažnai iš to liūdesio ir sucypdavau, taigi, vadinasi ir pykau. O kadangi pykau, tai ir elgiausi taip, kaip kad pykčiau.
Po tos dienos praėjo dvi dienos.
Nevalgiau. Negėriau. Žodžiu, pykau. O skrandis gurgė – taip norėjau valgyti.
- Valgyk, Čika, - pasakė Aušra ir prikišo prie mano supykusio snukučio dubenėlį. Bet aš nevalgiau. Vis dar.
Regis, toji moteris (ar tiksliau – mergina) manimi rūpinosi. Galų gale atlėgau. Nors ir nenoriai, bet pripažindama, kad ji teisi, pradėjau valgyti. Skrandį pasiekė nuostabiai skanūs konservai (tfu, vos neparašiau koncertai), o po to – ir vanduo. Žinot, buvo puiku. Tikrai, nemeluoju!
Taigi tokia mano atsiradimo pas tą mano mylimą ir šiek tiek užknisančią moterėlę (ar tiksliau – merginą, nes ji dar pakankamai jauna, kad galėtų vadintis mergina) Aušrą. :)