Dievo dovana (tesinys)

Sveiki jau pasakojau jums apie visus šuniukus ir jų mamą Tiną. Dabar papasakosiu kaip mano Čilė pas mus pasiliko.
O buvo taip, dar šuniukų mama nėščia buvo, kai mano dukra pradėjo prašyt kad pasiliktumėm šuniuką vieną, iš tų kurie gims. Aš nelabai buvau linkus pradžioje laikyti dar vieną šunį, o vyras tai visai buvo prieš. Tada dukrai pasakiau: kad mums jo paprasčiausiai neliks, nes tie mažiukai, jie po daug šuniukų neveda. O jau Tinos šuniukų ,trys žmonės laukė, užsiprašė iš anksto. Tada mano vaikas sako, o jei gims keturi šuniukai?Aš tikrai netikėjau kad Tina atsives keturis šuniukus, tada ir sakau, jei gims keturi ir vienas iš jų bus juoda kalytė , tada pasiliksim sau. Ir ką gi manot, taip ir atsitiko, atsivedė mano Tinutė keturis šuniukus, visokių spalvų, bet juodas buvo tik vienas, ir kaip nustebau kad tas juodas šuniukas iš tikrųjų ir yra kalytė.Vadoje ji vienintelė kalytė buvo, ir trys šuniukai. Tada supratau kad ji tikrai mums skirta, kaip pagal užsakymą. Po to sekė vargas kol vyrą įkalbėjau kad Čilę pasiliktumėm, oi kiek visko buvo ir gražiuoju šnekėjom ir pykomės, o jis ne ir viskas. Bet per mėnesi diena iš dienos nusibodau su savo prašymais, tai teko jam nusileist. O dabar džiaugiamės ja be galo: nors ji nėra švelnumo įsikūnijimas, bet ji be galo judri,jos visur pilna, prikrečia eibių namie kad parėjęs pusvalandį turi tvarkytis kol viską į savo vietas sudėlioji, sargi, užsispyrus be galo, bet mes ją labai mylim. Manau kaip tik jos mūsų šeimai ir trūko, ir vyras ją dievina, ir Tucei mūsų linksma, tapo jos neišskiriamos draugės. Todėl ir pamaniau , kad jau kas lemta tai nuo to neišsisuksi.