Mano šunelio istorija

Vieną gražią vasaros dieną, mes su mano šuneliu Bartuku nusprendėme nubėgti prie ežero ir pasižiūrėti ar šiltas vanduo. Netoli ežero plaukiojo pulkas ančių. Bartas mano šunelis yra kilęs iš gelbėtojų giminės, antys plaukiojo toli, aš nusprendžiau atsegti jį nuo pavadėlio. Kai atsegiau, Bartas tekinas pasileido link ančių, aš jį šaukiau iš visų jėgų, šaukiau:

-Bartai!!! Bartai! Bartai! Bartai -Šaukiau gal 100 kartų, jis neatplaukė, ežere buvo pilna dumblių, bijojau kad Barto kojos neįsipintų į dumbius ir jis nenuskęstų. Bartas nuplaukė toliau nei pusė ežero. Praradau viltį. Nukritau ant žemės ir pradėjau verkti, vis šaukdama:
-Bartai, Bartai!!!- Jis išgirdo, ir pradėjo plaukti link manęs, plaukė gan ilai, bijojau kad jo kojos nepavargtų ir kad jis nenustotų plaukti, bėgau link jo, bet į vandenį nebridau, nes buvo gilu... Bartas prasibrovė pro švendres, puoliau ant žemės ir jį apkabinau. Nuo tos dienos nebeatsegu jo nuo pavadėlio, nebent kieme, iš kurio jis nebepabėgs. Ši istorija tikra, nutikusi 2011-07-26