Sunku pamiršti meilę, kuri niekada nebegrįš.

Visi gimsta, visi miršta. Vieni pakeičia kitus, kiti tiesiog išeina. Sunku paaiškinti mažesniems, jog jis niekada nebesugrįš, sunku įtikinti save, kad nebepamatysi tų auksinių akių. Kiekvienam sunku paleisti, priimti naują. Galvoji kad myli vieną, bet kai jis išeina tik tada supranti kad myli jį labiau nei bet ką kitą.
Prisimeni, vien tik gražias akimirkas, drauge siektų aukštumų. Tas šiltas laimės ašaras, karčias netekties kančias.
Ar tai liga, ar tai nelaimingas atsitikimas, visiems tenka iškeliauti. Naują priimti sunkiau negu pamiršti senąjį.
Mylėti šunį, tai didžiausia laimė kurią gali patirti bet kuris šuns šeimininkas.
Kailiukas, drėgnos nosytės prisilietimas, kuris sukelia šaltus šiurpuliukus :) Tai džiaugsmas kurio nepamirši ir nenuslėpsi.
Ne mitas buvo, kad šuo-geriausias žmogaus draugas.