Sunki diena...

Vieną šeštadienį, liepos dešimtą dieną radau savo šuniuko kambarį privemtą ir skystai prikakotą.. Iš karto susirūpinome, tačiau kadangi gyvename ne mieste, negalėjome jo parodyti veterinarui..Nupirkome kelias tabletes, jis atrodė sveikas, judrus.Po kelių dienų aš turėjau išvykti į kelionę trims dienoms. Čipsą, toks šuniuko vardas, patikėjau prižiūrėti vyresniajai seseriai. Tikėjausi, kad vėmimas nepasikartos. Tačiau tą pačią dieną gavau žinią, kad vėl privemtas kambarys ir vėl kartojasi pastarosios dienos įvykiai... Tačiau vis vien tikėjausi, kad viskas pasitaisys ir stengiausi nusiraminti.
Grįžusi namo, pamačiau jį gulintį ant gulto, tokį bejėgį, silpną... Jis net neatbėgo manęs pasitikti kaip anksčiau darydavo.. Man iš karto suspaudė širdį.. Kaip gi tai galėjo nutikti? Dar atrodo vakar mačiau jį lakstantį, žaidžiantį lauke..o dabar guli,tarytum leizgyvis..
Nusprendėme rytoj būtinai jį nuvežti pas veterinarą,bet reikėjo sulaukti kitos dienos..Galvojome, kad jis gali to nepadaryti... Nesulaukti ryto.. Bet ačiū Dievui jis išgyveno ir mes jį šiaip ne taip nuvežėme pas veterinarą. Jam pastatė lašalinę,suleido vaistukų.
Dabar jis guli ir ilsisi, o aš rašau..Rašau apie tai kaip skaudu jausti, jog gali netekti to kas tau labai brangu... Aš bijau jo netekti.. Aš susimąsčiau,tik tada kai tai jau nutiko. Ir galvojau ,,O,kad tik jis nebūtų susirgęs"...

Gaila, bet kelionės pas artimiausio miesto veterinarą neužteko.. jis išrašė geriamų vaistų, bet kaip vemiantis šuo gali juos praryti?..
Teko vežti Čipsą į Kauną, kur nustatė ligą - Askaridozę (askaridžių sukeltą žarnyno uždegimą)... Per naktį statė lašalinę, leido vaistų..
Dabar, po dviejų savaičių, aš galiu su palengvėjimu atsidusti - Čipsas sveiksta... Jau tapo žvalus ir linksmas (net per daug :D ).. Greituoju metu, kai visiškai pasveiks, vešime skiepyti...stengsimės kad tai daugiau nepasikartotų. Pagalvojus, kiek daug reikėjo padaryti, kad jį pagydytume..Bet aš džiaugiuosi, jog padareme viską ką galėjome, kad išsaugotume Čipso gyvybę.