Ruksis - naujas šeimos narys

Ruksį turime nei daug, nei mažai - du mėnesius. Ta proga ir nutariau parašyti šį tą trumpai apie jį. Koks jis, ką jis reiškia mūsų gyvenime.

Pradėsiu nuo to, kad visada, ypač būdama maža, svajodavau turėti šunį. Gimimo dienos proga, prieš užpūsdama žvakutes, visada sugalvodavau norą - turėti šuniuką. Bet... jis taip ir neišsipildė, kol pati nesuaugau, nebaigiau mokslų ir troškimą įgyvendinau.

Žinojau, kad įtikinsiu draugą auginti tik tokį šunį, kuris būtų panašus į jo mėgstamą veislę kolį, todėl pasinėriau į paieškas. Sužinojusi kolių ir šelčių kainas tikrai supratau, kad negaliu sau leisti tokio pirkinio. Užtai pamaniau, kodėl nepaieškojus tokio šunelio, kuriam tikrai reikia namų?

Visada buvau už tokius gerus darbus, kaip benamių šunų priglaudimas, todėl šį kartą irgi nelikau abejinga. Svarbiausia, radau tai, ko troškau. Žinoma, Ruksis nebuvo beglobis, jis šeimininkus turėjo, bet šie, kad ir kaip būtų gaila, turėjo išvykti į užsienį.

Dėkoju Dievui ir buvusiems šeimininkams, dar sutapimams, kad man davė tokį augintinį kaip Ruksis. Suprantu, kad ne veltui taip ilgai teko palaukti svajonės išsipildymo - dabar visa tai atpirkta su kaupu.

Na ir kas, kad kartais Ruksis iškrečia šunybę, juk kartais iš to galima tiesiog pasijuokti. Na tai kas, kad kartais jis nenori ėsti ir taip neramina mane, juk retkarčiais ir šunims nebūna apetito... Ką padarysi, kad kartais šuniukas suserga ir turi praleisti bemiegę naktį kartu su juo. Juk visas džiaugsmas, visa besąlygiška meilė, kuria jis apdovanoja, kai grįžti namo visus rūpesčius atperka.

Drąsiai galiu pasakyti, kad Ruksis yra mūsų šeimos narys. Ir kartais pagalvoju, ar tik jos neturi žmogaus sielos? Juk taip viską supranta, taip jaučia, taip meiliai moka prisiglausti ir parodyti, kiek daug mes jam reiškiam...

Su Meile,

Ruksiui