Miško ir kaimo ypatumai

Ech atrodo jau vasarėlė ritasi į antrą pusę, ir štai gavom žinią jugi jau grybieną verčiasi nuo kotų. Negalėjom praleisti progos pirmąkart šiais metais nusirist iki miškelio. Apsiginklavę galybe reikalingų ir nereikalingų šmutkių iškeliavom iš namų. Taigi kaip gis aplinkiniuos rajonuos jų gi nerasta todėl teko belstis į patį lenkijos pasienį. Pagaliau tikslas pasiektas ir mes jau žengiame miško ,bet tiksliau apibūdinus jį galima pavadint lauko keliuku, nes tai nebuvo toks miškas kokio tikėjomės ;D. tankūs brūzgynai bizų ir kitų parazitų pulkai taikėsi caktelk man į odą , o šuniui tai nė motais, kailis saugojo nuo jų antpuolių. Na gali rytui einant į pabaigą užkaitino taip , kad buvo galima jaustis lyg būnant pirtyje , nuo žemės pradėjo garuoti drėgmė sukeldama rusiškos pirties efektą . Tokiu atveju pagelbėtų nebent šaltas ežero vanduo bet , yra vienas bet aplinkui jo nė ženklo . Šuo pasitenkino milžiniška bala, o man teko braukti nuo kaktos srūvantį prakaitą , ir apsiginti nuo uodų uodelių gvardijų. Ilgai netvėrę šokome atgal i džipą , jau ne grybiena galvoj rodės ir važiavimas masina buvo vienintelis dalykas kai vėjelis gaivino ir bent kiek paspaudė tą nežmonišką kaitrą tolyn nuo mūsų. Na ką, dar be viso to sumilino ,kad reiktų gimines vienkiemį aplankyt , ta mintis man nepasirodė labai patraukli atsižvelgus i oro temperatūrą , bet prieš šeimos valią kovos priemonių kolkas neišradau. Artėjant vidudieniui oras kaito kaip pasiutęs jau nėjo tvert ,šunėkas jautės kaip pridvėses vos kojas vilko paskui ,o apie bėgiojimą nė šnektos nebuvo.
Keliukas iki tos minėtos sodybos nebuvo toks jau ir geras , pasitaikė proga pajusti tą patį ką jaučia ir extremo ralistai . štai mes jau vietoje , išlipus užplūdo saharos karštis visi kas gyva slėpėsi bent menkiausiam pavėsį , kad gyvastį išsaugotų. Mano šuva kaip visad bandė susipažinti su jam vis labiau susidomėjimą keliančiu arkliu tik tas kažkaipos tam nuotaikos neturėjo krimstelt bandė, jo akimis tai blusai bėgiojančiai apie jo kojas. Vėlutėliau , Demo stengėsi užmegzti taikius santykius su vietiniais lenciūginiais, bet tie begėdžiai dantukus šiepė. Na ką draugijos nesusirado bet vo užtat nors paukštinių šeimos gyvius pravaikė sau smagiai tada jau nė kaitros nebejautė... Atsižvelgus į tai kaip dažnai man tenka kaimelį pabuvot norėjos sužiūrėti visus mažuosius gyventojus, ir nori nenori reikėjo parišt sibirinį bičą patvorį... Kogi aš daugiau galėjau tikėtis atėjus pas jį po penkių minutkų ? ogi atominės bombos sprogimo dydžio duobės. Oj tai smagiai darbavosi, visas sukaitęs žemėtas bet vat laimingas dėl savo pasiekimo .galėtų ir duobkasiais vietoj žmonių kai kurie šunėkai dirbt ;D .
Taip , taip laikas susiliejus su gamta pralekia kaip garvežys ir kur buvęs kur nebuvęs atpūškuoja vakarėlis kai jau laiks ir namolio trenktis. Ogi taip nesinori juk laisvė haskiui kaip palaimingas dangus. Tačiau norom nenorom teko įprašytam lipt į auto transportą ir lėkt vingiuotu laukų keliuku link geresnio , link naujo rytojaus link naujos dienos kuri išaušo net nesuspėjus atsigaut po laimės akimirkų patirtų rojaus kampelyje...