Baltic Cup 2010

Vėlgi rašiau straipsnį mokyklos laikraštukui ir dalinuosi su jumis :)

,,Vieną, daugeliui labai ramų ir eilinį, lapkričio savaitgalį (20-21dienomis) Kernavėje rinkosi šunų kinkinių sporto entuziastai. Dar prieš geras dvi savaites pradėjęs kilti mano laimės burbulas sprogo su didžiausiu džiaugsmu ir viltimis. Tos dvi dienos tarsi neįeina į kasdienybės rutiną. Netinka jai, nes tai buvo nepakartojama, nepamirštama ir nuostabu.
Be jokios abejonės, sužinojusios apie artėjančias varžybas mudvi, su mano auksaspalve retrivere Terra, nedelsėme užsiregistruoti tuo sukeldamos ne vieno aplinkinio šypseną ir net juoką. Nematytas neregėtas dalykas į kinkinius su retriveriu ( veislė išvesta kaip medžiokliniai paukštšuniai, kurie turėdavo atnešti nušautą vandens paukštį jo nesužalodamas). Neatrodėme mes varžovės. Veterinaras, atlikęs šunų patikrą prieš varžybas net nepatikėjo, kad mes tikrai dalyvausime. Mudvi dalyvavome canicrosso rungtyje. Tai bėgimas prisirišus šunį prie savęs spec. lynu, kai šuo tempia bėgantįjį. Bėgti reikėjo abi dienas po 3,4km. Ir tai buvo nuostabi patirtis, bendradarbiavimas ir darbas komandoje su savo keturkoju kolega. Oras buvo toks geras, koks tik gali būti lapkričio pabaigoje. Ne itin šalta, tarpais net saulutė išlindo, o drėgmė didesnė buvo tik antrąją dieną. Trasos sąlyginai sausos, labai gražios. Jei kam yra tekę pabūvoti Kernavės miškuose, turi su manimi sutikti. Nuostabi vieta…
Iš Šiaulių važiavo visa miesto atstovų komanda :D. Trys dalyviai ir jų palaikymo komanda. :D Taigi penki žmonės ir trys šunys. Vienas iš pastarųjų – aklas taksiukas, kuris pasirodė neįtikėtinai puikiai.
Aš su savo Terraute, varžybose gavusią drambliazuikės pravardę, važiavome su draugais ir tai yra dar viena priežastis, kodėl tų varžybų nesugebėsiu ir nenorėsiu pamiršti niekada.
Tiesą sakant mes ir važiavome daugiau ne dalyvauti, o susitikti su senais draugais, pabendrauti su Lietuvos ir užsienio kinologais. Reikėtų pabrėžti, jog tai buvo tarptautinių varžybų ,,Baltic Cup 2010” finalas. O bendravimo buvo daug ir jis kėlė labai geras emocijas bei nusiteikimą. Patys dalyviai tarsi atskira žmonių rūšis, visai kitokie. Visi pakiliai nusiteikę, su jauduliu balse ir plačia šypsena veide. Tarkim jei ne Dominyka nesu tikra ar būčiau pasiekusi tokių rezultatų.
O žmonės su kuriais gyvenau viename namelyje… Tai buvo tie du žmonės, su kurias atvažiavau ir dar du kauniečiai su savo haskių veislės kalyte. Vau… Mano žodyne nėra žodžių jiems apibūdinti, bet mano kartais visai stringanti atmintis jų niekada nepamirš. Esu tuo tikra.
Naktis buvo tokia rami, kokia įmanoma kai namelyje yra 3 didelių veislių palaidi šunys. Negaliu tiksliai pasakyti kokia dalis miego buvo tarp tų:
,, -Terra, nelysk, leisk žmogui miegoti!
-Ne ne, ji man netrukdo, pati miegok.
-TERRA! Būk miela ateik čia.
-Man patinka, kad ji čia. Tegul būna.“
Kitą rytą visi vėl susirinkome miške. Su naujomis jėgomis, nauju jauduliu ir begaliniu entuziazmu, energija, kuri veržėsi pro kraštus. Šunys, o ten buvo daugybė šunų, patikėkite manimi, nenustygo vietose ir dar labiau neleido įsivyrauti ramybei. Labai smagu buvo stebėti žmones, kurie atrodė lyg maži vaikai Kalėdų rytą.
Jei pirmąją dieną dėl starto taip jaudinomės, kad norėjome kuo toliau jį atidėti, tai antrą dieną nebetramdėme jaudulio dėl noro greičiau išbėgti į trasą. Trasa nebuvo labai lengva, reikalavo ištvermės kalnai, pakalnės, besikeičiantis pagrindas po kojomis – akmenukai, pušų minkšti spygliukai, smėlis, žvyras, samanų debesėliai, o kartais ir kokia geresnė purvo bala į kurią verčiau ,,neįvairuoti”. Tai bėgimui suteikė ne tik spalvų, bet ir įdomumo. Tiesa, buvo ir traumų. Žinoma, skaudesnės jos buvo su transporto priemonėmis (dviračiais, specialiais paspirtukais, triračiais ir keturačiais (pastarieji du tai irgi tokie paspirtukai)).
Grįžome mes, bėgikai, iš tasos paskutiniai, taigi atmosfera jau buvo aprimusi ir nutilusi, kiek tai galima su šitiek dalyvių, organizatorių, žiūrovų ir šunų. Žmonės kalbėjo šešiomis kalbomis girdimiausiai (anglų, rusų, lietuvių, lenkų, latvių, estų), bet galima buvo išgirsti ir kitų. Šunys irgi rinkosi kitas kalbas ;) Bendravimas vis ėmė garsėti atitinkamai artėjant rezultatų paskelbimui – apdovanojimams. Pirmiausia apdovanojo jaunuosius dalyvius. Čia mes galime pasidžiaugti - jauniausia Šiaulių atstovė savo amžiaus grupėje užėmė garbingą 2vietą, dalyvaudama su savo akla taksiuke, o 1vietos nugalėtoja su savo didžiuliu haskiu ją aplenkė vos 21 sekunde. Toliau apdovanojo didžiuosius 6 šunų kinkinius, tada 4, 2, vėliau dviratininkai, kur kitas šiaulietis su vokiečių aviganio mišrūnu užėmė 4 ir rezultatu pralenkė sibiro haskius, būtent kinkiniams ir išveistus. Galiausiai savo grupės – canicrossininkų – apdovanojimų sulaukiau ir aš. Ten pati nustebinau save pranokusi savo lūkesčius. Iš DCW (junior), kas žmonių kalba reiškia moterų canicrosso rungtis tarp jaunimo, namo parsivežiau sidabrą. Dar didesnė pergalė man buvo, jog moterų įskaitoje užėmiau 5vietą, nors maniau liksianti paskutinė. Būtina paminėti, jog Lietuvos šunų kinkinių asociacijos prezidentas Arnoldas Akelaitis gavo didelę taurę, nes visuose etapuose lietuviai laimėjo daugiausia pirmų vietų. Mes jėga! :D
Po nuotaikingų apdovanojimų sušalę, bet laimingi sėdome į mašiną. Laukė ilga kelionė namo. Tiesą pasakius, man ji atrodė gerokai per trumpa. Iš tokio įvykių sūkurio, tokio geros nuotaikos užtaiso vėl nusileisti ant žemės ir grįžti į kasdienybę. Nesunku patikėti, kad aš to visai nelaukiau. Kaip ir nė vienas mūsų. Tai buvo nuostabiausia, kas man galėjo nutikti ir nutiko šį rudenį. Dėl to jaučiuosi laimingiausias žmogus planetoje. Kaip ir daugelis žmonių :D
Pabaiga
Privalu padėkoti klasiokei Ievai, kuri ištisą savaitę turėjo klausytis man svaičiojimų ir atsiminimų apie varžybas bei retkarčiais ištinkančių laimės priepolių ;D"

P.S yra nemažai aiškinimų pvz, kas yra canicrossas, kam išveisti auksiukai, kurie kinologams gali atrodyti nereikalingi, tačiau primenu, jog straipsnį rašiau mokyklos laikraščiui, kur tikriausiai vienintelė esu tokia pamišusi dėl šunų :D


DIDELIS AČIŪ:
Aistei (brendonas),
Martynui (MartynasR) ,
Laimai (LaimaV),
Dominykai (dominyka) ,
Jurgitai
už visokeriopą palaikymą, pagalbą.
Indrei už supratingumą.
JŪS NUOSTABŪS