Ar šitaip galima...

Ech... Ir vėl eilinė diena, vakaras. Grįžtu namo, tėtis sako:
-Ūla, spėk ką radau.
-Šunį?!-visiškai laiminga sušukau.
-Taip, tačiau labai nuskurdus, susivėlus, labai labai kūdutė, pirmu spėjimu-kažkas susieta su kokerspanieliu, patelė.
--------------------------------------------------------------------
Mano pirma mintis buvo toks žmogaus elgesys. Juk.. Juk yra prieglaudos, nejaugi taip sunku pagailėti šuniuko, ir nuvežti į prieglaudą. Nejaugi jie nesupranta, kokia sunki yra bado ir skurdo mirtis?
-----------------------------------------------------------------------
Kitą dieną, važiavome pas tėčio draugę, kur šiuo metu gyvena nuskriaustoji.
Ji net nežiūrėdama bėgo prie manęs, po to prie tėčio, prie draugės, prie tėčio, prie draugės, prie manęs, prie tėčio...
Aš pati nesuprantu... Matosi, kad buvo prižiūrėta, bet dar jaunutė. Nukirpta uodega.. Mokyta poros komandų. Bet ji tokia neapsakomai tobulutė, vikruolė.
Bet labai puikių manierų, Kol nepasako užeik, į kambarį neina. Ant stalo padėta mėsa, ji žiūri, bet atrodo nemato.
Aš pažiūrėjau į jos akutes-jos pilnos laimės, meilės mums, mano tėčiui. Ji tokia paklusni, galbūt ji bijo prarasti šansą, tokį šansą gerai gyventi, gauti maistą,
------------------------------------------------------------------------------
Matyt, aniems "šeimininkams" joje kažkas netiko ir nepatiko, tačiau..
----------------------------------------------------------
Viskas, aš neturiu ką pasakyti. Baigėsi mano mintys.

Šio blog'o esmė.. Tiesiog duoti šansą gyventi... Juk daug kam jo labai reikia.