Aš juk nekaltas...

Man sunku... Lauke šalta, o aš vienui vienas. Atsigulu ant šalto sniego ir man galvoje pradeda suktis visokios mintys. Aš dar vis galvoju – gal tu dar šalia, gal dar ruošiesi mane paglostyti, bet apsuktas svajų, atsimerkęs tavęs nebematau. O kaip man būdavo gera šaltais vakarais prisiglausi prie tavęs!O kaip man gera buvo tada, seniai, kai dar mane mylėjai. Man dar vis atrodo, kad mane myli, bet vis šitas mintis nutraukia kitos – blogos.
Gal persigalvojai? Gal dar nori manęs? Juk aš tave myliu!
Jau kelios savaitės be tavęs. Aš jau silpnas atrodo, kad vienas vėjo gūsis mane pakels, nuneš toli, aš nukrisiu ir užsimerksiu visiems laikams. Gaila, bet tai tik mintys.
Viskas! Daugiau nebegaliu! Išleidžiu paskutines ašaras kupinas skausmo... „Aš tave myliu“ tai paskutinės mano gyvenimo mintys.



Šį blogą parašiau, kad susimąstytumėme, Juk jie – tik maži nekalti keturkojai gyvunėliai.

Greta.