Anapus tvoros....

Tokie nedrąsūs, bailūs žvilgsniai žiūri į mane kitapus tvoros,grotuoto narvo. Pažvelk į jų akis, labai nustebsiu, jei tavo akyse nepamatysiu ašarų. Kas jie, iš kur jie- paklausi tu manęs. Tai įrodymas PASAULIO ŽIAURUMO. Na,ne visas čia psaulis,tik dalelytė Lietuvos, maža maža kruopelė Lietuvos, o tiek daug negailestingumo čia- anapus tvoros.

Žmonės beširdžiai šiame technologijų pasaulyje. Jiems geriausias draugas, geriausias žmogaus draugas, ŠUO, tapo tiesiog žaislu, mažo vaiko įgeidžiu. Žaislu, kuris taip pat turi jausmus...

Štai jūs įsigijote šunį... Prisiekėte jį mylėti, globoti.... Ir ką??? Po metų jis jums atibosta, jūs savo draugą išmetate,vežat,paleidžiat likimo valiai.... Ar nuvežate i prieglaudą. O ten, ten jūsų geriausias draugas vis dar tikisi, kad jūs per klaidą palikote jį vieną. Šunelis laukia,bet jūs nueinate net neatsisukęs,neatsisveikinęs....

Ar bent matete kada nors anapus tvoros šunį, kuris meldžia jus sugrįžti, jei galėtų jis šauktų,rėktų,maldautų.....

Aš suprantu tokį šunį, bandau jam padėti užmiršti jus,bet... Jūs mano akyse esate niekas, menkas sliekas, šliužas.... Šliužas, kuris net pasipūte kai buvo paprasytas palikti pora litų savo draugo maistui.

Paimk mane,prašau, paimk mane, aš būsiu geras,nepalik manęs čia, man čia baisu, mums visiems čia baisu,mes norim meilės tavo, nors ir buvom išduoti mes mokam mylėti.... Paimk mane ir aš būsiu tavo sargas 24 val per parą, man tereikia trupučio meilės ir kad ryte įdėtum į tuščią dubenėlį maisto....

Štai ką aš matau tų šunelių akyse: mažos, pilnos ašarų akytes,maldaujančiu žvilgsniu prašo nepalikti jų vienų anapus tvoros.......