Ar tikrai šunys skiria pinigus? Arba kaip Džekis paliko pinigų mamai ant duonos

Mano šuo būdamas mažas nebuvo didelis išdaigininkas, bet vieną rimtai juokingą šunybę iškrėtęs yra.
Tą dien pas mus svečiavosi keli svečiai, Džekis „lipo” į 11 mėnesį (jam beveik buvo 11 mėnesių). Vienu momentu staiga pamačiau mamos piniginę ant grindų šalia sofos.
- Kodėl mėtai savo piniginę? - Tada jos paklausiau.
- Tai kad ji ant rankinuko gulėjo - Atsakė mama.
Pasižiūrėjo ar netrūksta pinigų ir... O siaube - 50 litų (viena kupiūra) lyg ištirpo kažkur, o gal kojytes užsiaugino ir išėjo pasivaikščioti trumpam? Bet 20 litų tupi vietoje (piniginėje), kitaip pasivaikščioti būtų išėję abu pinigėliai.
Mano akys nukrypo į keturkojį, kuris ramiai, bet susigėdęs žvilgtelėjo ir vėl nuleidęs galvą ant sofos krašto ėmė garsiai knarkti - apsimeta baisiai pavargusiu (kurgi nebus iš po tokio „darbo”).
- Džeki, einam į lauką? - Paklausiau nusikaltėlio. Letenėlės švyst, uodegytė vykst ir jau stovi vagišius prie durų, laukdamas kada aš susiruošiu.
Džekiui atliekant „kietą” reikaliuką dar iš viršaus apžiūrėjau ar nesimato popieriaus likučių ir kelis pamačiau.
Štai taip buvo išaiškintas pinigėlių dingimas.
Grįžus namo viską papasakojau tėvams ir svečiams ką mačiau lauke Džekio kakuje. Visi smagiai pasijuokėm, jog mūsų šuo 20 litų mamai paliko duonai nusipirkti.

Nors ir iškrėtė tokią šunybę, Džekiui buvo nupirktas skanėstas kaulas.
Juk pinigai uždirbami, o šeimos narys už juos daug labiau svarbesnis :)