Atsisveikinimas

Ar pameni, kai grįžtant – aš visada tave pasitikdavau, o tu prie manęs glaustydavaisi, taip pat pasisveikindamas? Ar pameni, kaip mudu lenktyniaudavom, kuris greičiau bėgs namo, ar kuris išbėgs į lauką? Ar pameni, kai mudu su šeimininke eidavom pasivaikščioti, o tu eidavai iš paskos, tarsi sargybinis saugodamas mus nuo pavojų? Ar pameni, kaip šeimininkai mus palepindavo, numesdami kokį skanumyną, kad nė vienas neliktų nuskriaustas? Ar pameni, kai šeimininkė tave glostydavo su viena ranka, o mane su kita - bijodama, kad kuris nors gaus per mažai dėmesio?
Šiandien tavęs nebėra... Dabar liks tik prisiminimai, kurie nebe pasikartos...
Tą suvokiau, tik tada, kai užvakar, išgirdęs žingsnius kieme, pirmasis išlėkiau į lauką, bet buvo per vėlu. Pamačiau tik tave atnešusio vyro nugarą, sukančią už kampo... Norėjau jį vytis, bet pamačiau tave paguldytą ant šiukšlių maišo. Priėjęs snukiu bandžiau raginti atsikelti, bet neatsikėlei. Ir tik gerai įsiklausęs supratau – tavo širdelė nebeplaka, o jau šaltame kūnelyje žiojėjo kąstinė žaizda... Šeimininkė sakė, kad tokie gyvūnai keliauja labai, labai toli – į Vaivorykštės šalį... Išėjusieji, iš ten nebegrįžta
Tikiuosi tau ten labai gera ir yra pelių, nes žinau kaip tu jas mėgai ir koks puikus medžiotojas buvai...

Sudie mūsų drauge, labai ilgimės tavęs. Niekados nepamiršim, nes tikras šeimos narys – niekada ir nepasimiršta, net išėjęs į Vaivorykštės šalį...

Su meile Džekis ir šeimininkai.


http://youtu.be/5GurFKhK34U