Žento atminimui

2005metų balandžio 3 dieną, nutirpus sniegui tetis važiavo iš darbo namo su dviračiu. Jau prie pat namų, kitoje gatvės pusėje laukė išsišiepęs ir visas švytintis iš džiaugsmo Žentas. Šeimininkas lipo nuo dviračio, o šunelis nebeiškentė džiaugsmo ir bėgo per gatvę... Važiavo mašina... Tada nuvažiavo... Žentukas liko gulėti ant plento... Inkštė... Jam skaudėjo... Šeimininkas pakėlęs nuo gatvės, įdėjo keturkojį į dviračio krepšelį ir nuvežė pas šuniuko teisėtą šeimininkę. Niekas jam padėti nebegalėjo, tad Žentukas palakęs vandens užsimerkė... Amžiams...
Grįžęs tetis papasakojo, kas nutiko. Negalėjau patikėti... Juk dar visai neseniai žaidėm...
Ilgai negalėjau susitaikyti su netektim... Kaip buvau pratusi – bėgdavau atidaryti duris – gal jis grįžo? Gal tetis pajuokavo?
Bėgo dienos, jas keitė mėnesiai, o aš vis laukdavau... Atidarydavau duris ir uždarydavau, atidarydavau ir uždarydavau – nes už jų nebuvo mano draugo, nebesėdėjo kaip visada, nebelaukė... Nes jo nebebuvo... Išėjo...
Praėjus šešiems mėnesiams, ėmiau susitaikyti su netektim. Duris darinėdavau rečiau... Susitaikiau, kad mano draugo nebėra, kad nebgrįš, kad nebežais daugiau su manim, kad nebematysiu jo linksmų žėrinčių akučių... Susitaikiau, kad jis IŠĖJO... AMŽIAMS...

Tad ilsėkis mano drauge, labai tavęs pasiilgau...